Atidarę avilį ir apžiūrėję užakiuotus perus kartais pamatome keistą vaizdą: tarp tvarkingai užakiuotų akelių yra pavienių atidengtų perų, kai kurie dangteliai atrodo įdubę ar užakiuoti iš naujo, o greta matyti visiškai tuščios ir kruopščiai išvalytos akelės.Bitininkas gali tai palaikyti tiesiog netolygiu perų plotu. Tačiau kai kuriais atvejais prieš akis vyksta vienas įdomiausių medunešių bičių gynybos mechanizmų – higieninis elgesys.Dar įdomiau, kai jis nukreiptas į Varroa destructor užkrėstus perus. Toks elgesys yra viena svarbiausių savybių, naudojamų selekcionuojant Varroa atsparesnes bites.Tačiau labai svarbu mokėti atskirti, ką iš tikrųjų matome ant korio ir ko vien iš vaizdo dar negalime įrodyti.Bitės tikrina tai, ko mes nematomeUžakiuota perų akelė bitininkui atrodo uždara. Tačiau bitėms tai nėra „juodoji dėžė“.Darbininkės gali aptikti pakitimus užakiuotuose peruose. Manoma, kad svarbų vaidmenį atlieka cheminiai signalai, susiję su pažeistu, sergančiu ar Varroa parazituojamu peru.Kai kurios darbininkės pradeda akelę atakiuoti.Toliau galimi keli scenarijai. Bitės gali perą patikrinti ir akelę vėl užakiuoti arba pažeistą perą visiškai pašalinti, o akelę išvalyti.Būtent šis procesas gali nutraukti ir Varroa reprodukciją.Jeigu erkės užkrėsta lėliukė pašalinama dar iki tol, kol motininė Varroa ir jos palikuonys sėkmingai užbaigia dauginimosi ciklą, parazito reprodukcinė sėkmė sumažėja.Trys požymiai, kuriuos verta stebėtiPirmasis – atakiuotos akelės tarp užakiuotų perų.Kartais matoma balta ar jau violetines akis turinti lėliukė ar lėliukės stadijos bitė. Jeigu tokių akelių nedaug ir jos išsidėsčiusios tikslingai tarp normalių perų, verta į jas atkreipti dėmesį.Antrasis požymis – pakartotinai užakiuotos akelės.Jų dangteliai gali šiek tiek skirtis nuo aplinkinių: būti nelygesni, įdubę ar turėti kitokią paviršiaus struktūrą. Tai gali rodyti, kad akelė buvo atidaryta ir vėliau vėl uždaryta.Trečiasis – švarios tuščios akelės perų plote.Pašalinus perą darbininkės akelę išvalo, o vėliau motinėlė gali ją vėl panaudoti.Tačiau čia yra esminė taisyklė:nė vienas iš šių požymių atskirai ir net visi trys kartu dar neįrodo, kad šeima turi stiprų VSH.Jie tik parodo, kad vyksta perų atakiavimo, tikrinimo, pakartotinio užakiavimo ar šalinimo procesai.Higieninis elgesys ir VSH – ne visai tas patsŠios dvi sąvokos dažnai suplakamos.Higieninis elgesys – platesnis bičių gebėjimas aptikti ir pašalinti nenormalius, pažeistus ar žuvusius perus. Jis svarbus atsparumui įvairioms perų ligoms.VSH – Varroa Sensitive Hygiene – specifinis su Varroa susijęs higieninis elgesys.VSH šeimų darbininkės dažniau aptinka ir trikdo tam tikras Varroa užkrėstas akeles, ypač susijusias su reprodukuojančiomis erkėmis. Akelės gali būti atakiuojamos, peras pašalinamas arba akelė pakartotinai užakiuojama.Dėl to sutrikdomas erkės reprodukcinis ciklas.Todėl bitininkui ant korio matomas higieninis elgesys gali būti signalas, kad šeimą verta tirti toliau, bet ne galutinis VSH testas.Pakartotinis užakiavimas – labai įdomus požymisPastarųjų metų VSH tyrimuose daug dėmesio skiriama recapping – akelių pakartotiniam užakiavimui.Bitės nuima dalį ar visą dangtelį, patikrina akelę, tačiau perą nebūtinai pašalina. Vėliau akelė vėl užakiuojama.Tiriant dangtelį iš vidinės pusės galima pastebėti, kad dalis jo struktūros buvo atstatyta nauju vašku.Varroa atspariose populiacijose pakartotinai užakiuotų akelių dalis neretai būna didesnė.Tačiau ir čia galioja ta pati taisyklė:recapping koreliacija su atsparumu dar nereiškia, kad kiekviena pakartotinai užakiuota akelė yra VSH įrodymas.Kada turėtume sunerimti?Ne kiekvienas skylėtas perų plotas yra geras ženklas.Tai viena pavojingiausių originalaus teksto interpretavimo vietų.Jeigu matome daug atakiuotų akelių, netolygų perų plotą ir pašalintus perus, priežastis gali būti ne išskirtinė genetika, o didelis Varroa užkrėtimas, virusai, perų ligos, atšalimas, mitybos problemos ar kitas šeimos stresas.Todėl vertiname ne vien akeles.Vertiname visą šeimą.Perspektyvioje šeimoje norėtume matyti nedidelį, tikslingą perų tikrinimą, tačiau kartu – stiprią šeimą, gerą perų plotą, normalų vystymąsi ir, svarbiausia, mažą arba lėtai didėjantį Varroa kiekį.Jeigu šeima pilna atakiuotų perų, tačiau silpsta ir Varroa kiekis didelis, tai nėra tas rezultatas, kurio siekiame selekcijoje.Svarbiausia – ar šeima iš tikrųjų kontroliuoja Varroa?Štai čia prasideda tikroji selekcija.Gražus požymis ant korio gali paskatinti šeimą pažymėti kaip kandidatę.Tačiau tada reikia klausti:Koks jos Varroa užkrėtimo lygis?Kaip greitai erkių populiacija didėja sezono metu?Kokia Varroa reprodukcija peruose?Ar savybė kartojasi?Ar ją rodo dukterinės motinėlės?Tai daug svarbiau nei viena neįprastai atrodanti perų korio nuotrauka.VSH selekcijoje galima atidaryti užkrėstas akeles ir tiesiogiai vertinti motininės erkės reprodukciją – ar ji turi gyvybingų palikuonių, galinčių subręsti iki bitės išsiritimo.Tokie matavimai jau leidžia daug rimčiau spręsti apie šeimos atsparumą.Vienas patikrinimas – dar ne selekcijaBitininkui labai lengva pamatyti gražų požymį ir nuspręsti:„Šita šeima VSH – iš jos auginsiu motinėles.“To nepakanka.Gera selekcinė šeima turi būti vertinama pakartotinai ir pagal kelis požymius.Ypač vertingos šeimos, kurios kelis sezonus arba bent per visą sezoną išlaiko mažesnį Varroa augimą, gerą perų kokybę, produktyvumą, ramų elgesį ir gerai žiemoja.Tik tada higieninio elgesio požymiai tampa dalimi daug stipresnio įrodymų rinkinio.Radote gerą šeimą – ką daryti?Jeigu šeima pakartotinai atrodo perspektyvi ir Varroa matavimai tai patvirtina, ją verta įtraukti į selekcijos programą.Iš jos galima auginti motinėles, o dukterines šeimas – testuoti, o ne automatiškai laikyti atspariomis.Čia labai svarbi genetika.Motinėlė savo dukterims perduoda tik dalį genetinės informacijos. Kita dalis ateina iš tranų, su kuriais ji poruojasi.Todėl vien iš geros šeimos išauginta F1 motinėlė dar negarantuoja tokio pat VSH lygio.O tranai?Originaliame tekste teisingai atkreipiamas dėmesys į tranų reikšmę, tačiau teiginį, kad „tranai perduoda pusę būsimos motinėlės genetikos“, verta paaiškinti tiksliau.Motinėlė poruojasi su daugeliu tranų, todėl būsimos darbininkių populiacijos genetika priklauso ne nuo vieno tėvo, o nuo visos poravimosi grupės.Jeigu bityne turime patikrintų, geromis savybėmis pasižyminčių šeimų, skatinti jose tranų auginimą gali būti naudinga.Galima naudoti traninius korius ir leisti atrinktoms šeimoms išauginti daugiau sveikų tranų.Tačiau keli papildomi tranų koriai viename bityne savaime neužtikrina kontroliuojamo poravimosi.Jaunos motinėlės skrenda į tranų susibūrimo vietas ir gali poruotis su tranais iš daugelio aplinkinių bitynų.Todėl rimtoje selekcijoje naudojami izoliuoti poravimosi punktai arba instrumentinis sėklinimas.Avariniai lopšeliai nėra geriausias būdas dauginti geriausią šeimąOriginaliame tekste siūloma paimti rėmą su jaunomis lervutėmis ir leisti našlaitei šeimai užsiauginti avarinius motininius lopšelius.Tai veikia, tačiau jei jau radome tikrai vertingą selekcinę šeimą, geriau procesą kontroliuoti.Motinėlėms auginti reikėtų pasirinkti labai jaunas tinkamo amžiaus lervutes, užtikrinti labai stiprią augintoją ir gausų maitinimą.Dar geriau – naudoti kryptingą lervučių perkėlimą arba kitą kontroliuojamą motinėlių auginimo metodą.Jeigu genetika vertinga, verta kontroliuoti ir tai, kurių lervučių motinėlės bus užaugintos.Paprasta schema bitininkuiPraktinę VSH atranką galima pradėti ir be sudėtingos laboratorijos.Pirmiausia reguliariai stebime perų korius ir pasižymime šeimas, kuriose matomas tikslingas atakiavimas, pakartotinis užakiavimas bei išvalytos akelės.Tada reguliariai matuojame Varroa kiekį.Perspektyviausias šeimas tikriname išsamiau – vertiname užkrėstas perų akeles ir erkių reprodukciją.Tik iš geriausių šeimų auginame motinėles.O svarbiausia – kitais metais tikriname jų dukteris.Nes selekcijoje svarbu ne tai, kaip atrodo viena motina.Svarbu, ką ji perduoda kitai kartai.Nesivaikykime gražiausio požymio – ieškokime rezultatoVSH selekcijoje labai lengva susižavėti vienu matomu požymiu.Atakiuotos akelės atrodo įspūdingai.Pakartotinai užakiuoti perai – dar įdomiau.Tačiau galutinis tikslas nėra turėti bites, kurios daugiausia atidarinėja akeles.Tikslas – turėti šeimas, kurios sugeba riboti Varroa populiacijos augimą ir kartu išlieka stiprios, produktyvios bei gyvybingos.Todėl geriausia selekcinė šeima nebūtinai bus ta, kurios perų koryje matome daugiausia „veiksmo“.Kartais pati vertingiausia šeima atrodo visiškai normaliai.Jos perų plotas gražus.Šeima stipri.Medaus derlius geras.O rudenį, kai kitų šeimų Varroa populiacija jau smarkiai išaugusi, jos erkių kiekis vis dar neįprastai mažas.Štai tokia šeima verta ypatingo dėmesio.Nes tikrasis atsparumas Varroa matuojamas ne tuo, kiek atakiuotų akelių matome.Jis matuojamas rezultatu – kaip sėkmingai pati bičių šeima sugeba apriboti parazito dauginimąsi.