Vadovaujantis pakeista Medaus direktyva, produktai, kurie buvo pateikti rinkai arba paženklinti iki 2026 m. birželio 14 d. pagal ankstesnius reikalavimus, gali būti toliau parduodami tol, kol baigsis jų atsargos. Praktiškai tai reiškia, kad mažmenininkas gali visiškai teisėtai parduoti medaus stiklainį, paženklintą neinformatyvia nuoroda „ES ir ne ES šalių medaus mišinys“, net ir 2028 ar 2029 metais, jeigu šis produktas buvo supakuotas ir paženklintas iki nustatyto termino. Todėl vartotojai dar gana ilgą laiką prekybos centrų lentynose matys senąsias mažai informacijos suteikiančias etiketes. Toks senųjų ir naujųjų ženklinimo taisyklių persidengimas labai apsunkina galimybę vartotojams atskirti produktus, kuriems teisėtai taikomos pereinamojo laikotarpio išimtys, nuo produktų, kurie jau neatitinka naujųjų reikalavimų.Medaus partijos numeris skirtas vidiniam produkto atsekamumui, o ne vartotojų informavimui. Jo formatą gamintojas pasirenka savo nuožiūra. Visoje Europos Sąjungoje nėra vieno standarto, pagal kurį iš partijos numerio vartotojas galėtų suprasti, kokia yra produkto pagaminimo ar pakavimo data.„Geriausias iki“ data taip pat neparodo, kada medus buvo supilstytas į stiklainius. Kadangi medus natūraliai pasižymi ilgu tinkamumo vartoti laikotarpiu, gamintojai paprastai nustato 18–36 mėnesių „geriausias iki“ terminą. Todėl stiklainis, ant kurio nurodyta, kad medų geriausia suvartoti iki 2028 m. kovo mėn., galėjo būti pripildytas tiek prieš 2026 m. birželio terminą, tiek jau po jo.Vienintelis būdas vartotojui patikrinti, ar ženklinimas teisėtas, būtų tiesiogiai kreiptis į medaus pakuotoją ir paprašyti pateikti konkrečius gamybos dokumentus arba pateikti oficialų skundą nacionalinei maisto kontrolės institucijai. Statistinė tikimybė, kad eilinis vartotojas imsis vieno iš šių veiksmų, yra itin maža.

Ar kompetentingos institucijos gali patikrinti, kaip laikomasi reikalavimų?
Jeigu institucijos oficialiai pareikalautų pagrįsti produkto ženklinimo teisėtumą, gamintojas turėtų pateikti išsamius dokumentus: gamybos linijos žymėjimo įrašus, etikečių spausdinimo sąskaitas ar kvitus, partijų dokumentus ir pirmines sąskaitas faktūras, įrodančias, kada konkreti partija buvo supakuota ir pateikta rinkai. Būtent ši dokumentų grandinė, o ne ant stiklainio matomas partijos numeris lemia, ar konkrečiam produktui teisėtai galima taikyti pereinamojo laikotarpio nuostatą.

Pramonės apsauga svarbiau už skaidrumą?
Europos Sąjunga neterminuotą pereinamąjį laikotarpį grindžia ekonominiais argumentais:siekiu išvengti jau pagamintų ir reikalavimus atitinkančių pakuočių sunaikinimo;sumažinti papildomas gamintojų išlaidas;išvengti maisto švaistymo.Tačiau toks lankstumas pagrįstai gali būti kritikuojamas. Pakeistas Direktyvos tekstas buvo priimtas 2024 m. gegužę, taigi verslui buvo duoti dveji metai pasirengti pokyčiams. Pagal šiuo metu galiojančias pereinamojo laikotarpio taisykles abu produktai gali teisėtai likti parduotuvių lentynose paženklinti kaip „ES ir ne ES šalių medaus mišiniai“.

Ne pereinamasis laikotarpis – problema
Dabartinė sistema sudaro įspūdį, kad Europos teisinė sistema labiau palanki rinkos operatoriams nei vartotojams. Nors įmonėms buvo suteikti dveji metai senoms atsargoms sunaudoti, papildomai palikus neterminuotą pereinamąjį laikotarpį, ilgai galiojančio produkto, tokio kaip medus, ženklinimo skaidrumas gali būti atidėtas dar keleriems metams. Esminė problema nėra pats pereinamasis laikotarpis. Problema ta, kad nenustatyta galutinė jo pabaigos data. Jeigu Direktyvoje būtų buvusi nustatyta griežta galutinė data – pavyzdžiui, kad produktus su senosiomis etiketėmis galima pardavinėti tik iki 2027 m. birželio 14 d. – vartotojai tiksliai žinotų, nuo kada visa rinkoje esanti produkcija turi atitikti naujuosius skaidrumo reikalavimus. Tačiau formuluotė „kol baigsis atsargos“ reiškia, kad naujojo skaidraus ženklinimo įsigaliojimo laikas visiškai priklauso nuo komercinių atsargų apyvartos. Pakuotojai reguliariai papildo atsargas, todėl tikėtina, kad dauguma senųjų etikečių natūraliai išnyks per 12–24 mėnesius. Tačiau egzistuoja rizika, kad kai kurie rinkos dalyviai prieš pat 2026 m. birželį galėjo sąmoningai atsispausdinti milžiniškus senųjų etikečių kiekius, kad kuo ilgiau galėtų išvengti griežtesnių taisyklių taikymo.


Parengta pagal Andreas Thrasyvoulou straipsnį „The amended Honey Directive: implementation, transitional loopholes, and the readiness of the EU market“, EBA magazine, Nr. 26