Bitėms žiedadulkės pirmiausia yra baltymų, aminorūgščių, riebalų ir daugelio mikroelementų šaltinis. Žmogaus mityboje jos vertinamos dėl itin įvairios maistinių ir biologiškai aktyvių medžiagų sudėties.Kas iš tikrųjų yra bičių surinktos žiedadulkės?Žiedadulkės susidaro žiedinių augalų kuokeliuose ir yra augalų dauginimuisi būtinos struktūros. Lankydama žiedus bitė žiedadulkių grūdelius surenka nuo kuokelių, sudrėkina nektaru bei savo seilėmis ir užpakalinių kojų „krepšeliuose“ suformuoja mažus gumulėlius. Grįžusi į avilį bitė šiuos žiedadulkių nešulius parneša šeimai. Bitininkas dalį jų gali surinkti prie avilio lakos įrengtu specialiu žiedadulkių rinktuvu. Bitėms tai ypač svarbus maistas. Nektaras ir medus daugiausia aprūpina šeimą angliavandeniais ir energija, o žiedadulkės – baltymais, aminorūgštimis, riebalais ir kitomis maistinėmis medžiagomis, reikalingomis perams auginti ir jaunoms bitėms vystytis.Vienos universalios bičių žiedadulkių sudėties nėra. Ji priklauso nuo augalo rūšies, dirvožemio, klimato, metų laiko, geografinės vietovės ir net nuo žiedadulkių surinkimo bei laikymo sąlygų. Todėl pavasarį surinktos gluosnių ar vaismedžių žiedadulkės gali gerokai skirtis nuo vasarą surinktų dobilų, aviečių ar kitų augalų žiedadulkių. Didelėje daugiau kaip 100 tyrimų apžvalgoje nustatyta, kad bičių žiedadulkėse vidutiniškai buvo apie 54 % angliavandenių, 21 % baltymų, 5 % riebalų ir beveik 9 % skaidulinių medžiagų, tačiau atskirų mėginių rodikliai labai skyrėsi.Žiedadulkėse randama:baltymų ir aminorūgščių;gliukozės, fruktozės ir kitų angliavandenių;riebalų ir riebalų rūgščių;skaidulinių medžiagų;kalio, fosforo, kalcio, magnio, geležies, cinko ir kitų mineralinių medžiagų;įvairių vitaminų;karotenoidų;fitosterolių;fenolinių rūgščių ir flavonoidų;kitų augalinės kilmės biologiškai aktyvių junginių.Ypač daug mokslininkų dėmesio sulaukia polifenoliai, tarp jų flavonoidai ir fenolinės rūgštys. Šie junginiai pasižymi antioksidacinėmis savybėmis ir yra viena priežasčių, kodėl žiedadulkės taip intensyviai tiriamos kaip potencialus funkcinis maistas.Kodėl skiriasi spalva?Pažvelgus į stiklainį su įvairių augalų žiedadulkėmis galima pamatyti tikrą spalvų paletę. Vienos granulės beveik baltos, kitos geltonos, oranžinės, rusvos, žalios ar violetinės.Spalvą daugiausia lemia botaninė žiedadulkių kilmė ir augaliniai pigmentai. Todėl spalvų įvairovė gali būti pirmasis ženklas, kad bitės lankė skirtingus augalus.Tačiau vien pagal spalvą tiksliai nustatyti botaninės kilmės negalima. Tam naudojama mikroskopinė žiedadulkių analizė – melisopalinologija, o šiuolaikiniuose tyrimuose taikomi ir cheminiai bei molekuliniai metodai.Tai svarbu ir vertinant žiedadulkių maistinę vertę. Skirtingų augalų žiedadulkių baltymų, aminorūgščių, riebalų bei fenolinių junginių kiekis gali labai skirtis.Kuo jos gali būti naudingos žmogui?Pirmiausia žiedadulkes reikėtų vertinti ne kaip vaistą, o kaip koncentruotą ir labai įvairios sudėties maisto produktą. Jos gali papildyti racioną baltymais, aminorūgštimis, riebalų rūgštimis, mineralinėmis ir kitomis maistinėmis medžiagomis. Be to, jose gausu augalinės kilmės biologiškai aktyvių junginių. Laboratoriniuose ir eksperimentiniuose tyrimuose žiedadulkių ekstraktai demonstravo antioksidacinį, priešuždegiminį ir antimikrobinį aktyvumą, taip pat tiriamas jų poveikis imuninei sistemai ir medžiagų apykaitai.Viena geriausiai ištirtų žiedadulkių savybių – jose esančių antioksidacinių junginių gausa. Žmogaus organizme nuolat susidaro reaktyviosios deguonies formos. Tam tikras jų kiekis yra normalus, tačiau sutrikus pusiausvyrai atsiranda oksidacinis stresas. Žiedadulkėse esantys flavonoidai, fenolinės rūgštys, karotinoidai ir kiti junginiai laboratorinėmis sąlygomis pasižymi antioksidaciniu aktyvumu. Įdomu tai, kad šis aktyvumas gali smarkiai skirtis priklausomai nuo augalo, iš kurio žiedadulkės surinktos.Kaip vartoti?Paprasčiausias būdas – žiedadulkes gerai sukramtyti ir užgerti vandeniu. Jas taip pat galima dėti į jogurtą, kefyrą, košę, vaisių tyrę ar kokteilį. Kitas praktiškas būdas – užmerkti žiedadulkes skystyje ir palaikyti, kad granulės suminkštėtų. Tam tinka vanduo, jogurtas, kefyras ar kitas maistas, su kuriuo jos bus vartojamos. Žmogui, kuris žiedadulkių anksčiau nevartojo, protingiausia pradėti nuo labai mažo kiekio, stebėti, ar neatsiras alergijos požymių.Šviežios, šaldytos ar džiovintos?Ką tik iš avilio surinktos žiedadulkės turi nemažai drėgmės, todėl netinkamai laikomos gali greitai gesti. Dėl to bitininkystėje jos paprastai džiovinamos iki saugaus drėgnio arba užšaldomos. Džiovinimas leidžia produktą patogiau laikyti, tačiau pernelyg aukšta temperatūra gali neigiamai paveikti dalį jautresnių junginių. Todėl vartotojui svarbu ne tik tai, kad žiedadulkės būtų „natūralios“, bet ir kaip jos buvo surinktos, išdžiovintos, laikytos ir apsaugotos nuo drėgmės.Natūralumas savaime negarantuoja produkto saugumoKadangi bitės žiedadulkes renka didelėje teritorijoje, jose gali atsirasti aplinkos teršalų. Mokslinėje maisto saugos apžvalgoje kaip potencialios rizikos minimi pesticidų likučiai, sunkieji metalai. Žiedadulkių kokybę lemia ne tik bitės, bet ir surinkimo vieta, rinktuvų higiena, greitas produkto sutvarkymas, džiovinimas bei laikymas.Kam reikėtų būti ypač atsargiems?Svarbiausias perspėjimas susijęs su alergija. Žiedadulkėse natūraliai yra augalų baltymų, galinčių veikti kaip alergenai. Todėl žmonėms, alergiškiems žiedadulkėms ar kitiems bičių produktams, prieš vartojimą reikėtų pasitarti su gydytoju. Aprašytos ir sunkios alerginės reakcijos, todėl šios rizikos nereikėtų nuvertinti. Dėl žiedadulkių vartojimo nėštumo, žindymo laikotarpiu, vaikams, vartojant vaistus ar sergant lėtinėmis ligomis taip pat reikėtų pasitarti su šeimos gydytoju.