Varroa erkės buvo rastos Europoje daugiau nei prieš 40 metų. Jos itin greitai išplito daugelio šalių bitynuose. Netrukus paaiškėjo, kad Varroa erkių dauginimasis peruose turi bjaurų šalutinį poveikį. Kad pasimaitintų ir pamaitintų savo palikuonis, motininė erkė padaro žaizdą bitės lėliukėje. Per šią žaizdą gali patekti daugybė patogeninių virusų ir bakterijų. Taigi, iš lėliukės išsivysto jau serganti bitė.Vienas iš tokių pavojingų virusų – deformuotų sparnų virusas. Juo užsikrėtusios bitės gyvena trumpiau arba negali dirbti dėl deformuotų sparnų. Tačiau ir dėl kitų virusų bei bakterijų bitės gyvena žymiai trumpiau. Kadangi šeima gali užauginti tik tam tikrą kiekį naujų jaunų bičių, bendras jų skaičius mažėja, o galutinis rezultatas yra visiškas bičių šeimos žuvimas. Trumpesnis bičių gyvenimas – didelė problema šaltuoju metų laiku: žiemą susilpnėjusios bitės negali susidoroti su žema temperatūra, ankstyvą pavasarį joms trūksta gyvybinių išteklių auginti jaunas bites.1995 m. mokslininkai Rogeris Hoopingarneris, Jeffas Harris ir Johnas Harbo atrado, kad kai kurios bitės turi jautrumo Varroa erkėms (angl. Varroa Sensitive Hygiene (VSH)) požymį, vis dėlto jiems nebuvo aišku, kaip šis veikia. 2004 m. Minesotos universiteto profesorė Marla Spivak pastebėjo, kad kai kuriose šeimose bitės darbininkės sunaikina perus, jei juose yra erkių. Taip pat bandymų metu buvo pastebėta svarbi detalė. Jei pere buvo erkė, kuri neturėjo palikuonių, šis nebuvo liečiamas. Bitės selektyviai šalino tik tuos perus, kuriuose buvo besidauginančių erkių. Tolesni tyrimai atskleidė, kad VSH yra paveldimas požymis – ne linija ir ne veislė. Pasirodo, jis susijęs tik su dviem genais. Šiuo metu pagrindinis mokslininkų tikslas – sudaryti galimybes visiems bitininkams auginti varozei atsparias bites, išlaikyti jų genetinę įvairovę.Parengta pagal užsienio spaudą