Turkijos mokslininkai atliko tyrimą, kurio metu analizuotas mikroplastikas, aptinkamas įvairių rūšių meduje, ir medaus, kaip šios rūšies taršos matricos, potencialas.
Mikroplastikas yra nauja ir kol kas mažai analizuojama taršos problema. Mikroplastiku vadinamos sintetinės kietosios arba polimerinės, taisyklingos arba netaisyklingos formos, netirpstančios vandenyje dalelės, kurių dydis svyruoja nuo 1 µm iki 5 mm.
Mikroplastikas plinta per orą, vandenį ir dirvožemį, taip pat aptinkamas audiniuose, jis kelia pavojų žmonių ir aplinkos sveikatai. Atlikus tyrimus, mikroplastiko rasta ir meduje. Į jį mikroplastikas gali patekti iš aplinkos, bitėms ieškant maisto, arba dėl užterštumo medaus gamybos ar pakavimo metu. Taigi medus gali būti puiki matrica mikroplastiko taršai tirti. Bitės renka nektarą ir žiedadulkes dideliuose plotuose ir sąveikauja su oru, dirvožemiu bei vandeniu, taip veikdamos kaip biologinės daugelio aplinkos teršalų (tarp jų ir mikroplastiko) mėginių rinkėjos. Daugelis tyrimų rodo, kad medaus užterštumas mikroplastiku neapsiriboja konkrečiais regionais ar specifiniais mikroplastiko tipais. Dažniausiai aptinkami tokie polimerai kaip polietilenas (PE), polietileno tereftalatas (PET) ir etilenvinilacetatas (EVA).
Turkijos mokslininkų atliktame tyrime analizuojamas mikroplastiko buvimas dviejų skirtingų rūšių meduje – gamykliniame ir bitininkų surinktame – bei potencialus medaus kaip bioindikatoriaus panaudojimas. Penkiolika mėginių (aštuoni gamyklinio ir septyni iš bitininkų gauto medaus) buvo analizuojami naudojant stereomikroskopiją ir Furje transformacijos infraraudonųjų spindulių (FTIR) spektroskopiją, siekiant nustatyti mikroplastiko gausą, morfologiją ir polimerų sudėtį.
Remiantis rezultatais, mikroplastikas aptiktas 93 % mėginių, bitininkų meduje jo koncentracija buvo žymiai didesnė (11,4 mikroplastiko mėginyje) nei pramoniniame meduje (4,9 mikroplastiko mėginyje). Kalbant apie mikroplastiko ir polimerų tipus, fragmentai dominavo – jų aptikta 67 %, pluoštų rasta 33 %, dalelių dydis svyravo nuo 85 iki 1200 µm. Dažniausiai pasitaikantys polimerai buvo etilenvinilacetatas, polietileno tereftalatas, polietilenas, behalogeniai antipireniniai polimerai ir poliamidas.
Pramoninis medus paprastai perdirbamas ir pakuojamas standartizuotomis sąlygomis, o bitininkystės ūkiuose medus dažnai apdorojamas įvairiau ir gali liestis su įvairiomis plastiko medžiagomis. Medunešės bitės gali būti geras mikroplastiko bioindikatorius, nes jos ieško maisto augaluose, sąveikauja su vandeniu ir dirvožemiu. Fragmentų dominavimas, palyginti su pluoštais, rodo, kad užterštumas greičiausiai atsiranda dėl pakavimo medžiagų, perdirbimo įrangos ar aplinkos, o ne vien dėl bitininkystės veiklos. Šią hipotezę taip pat patvirtina EVA ir PET polimerų, dažniausiai naudojamų maisto pakuotėse, dominavimas.
Šio tyrimo rezultatai sutampa su Europoje, Amerikoje ir Azijoje atliktų tyrimų duomenimis ir patvirtina, kad medus gali būti pasaulinis mikroplastiko taršos bioindikatorius. Integravus medaus stebėseną į platesnes maisto saugos ir aplinkos priežiūros sistemas, būtų galima sukurti nebrangią visame pasaulyje pritaikomą mikroplastiko taršos vertinimo priemonę.

Parengta pagal Bilecen ir Altunışık tyrimą Honey as a bioindicator of microplastic pollution: insights from industrial and special honey types, 2026.