Straipsniai

"Bitininkui medus apkarto"

Lietuvoje yra tūkstančiai bitininkų, tarp jų – daugybė profesionalų, tačiau nė vienas iš jų nėra sertifikuotas kaip tradicinių amatų meistras. Toks statusas bitininkams nereikalingas ar sunkiai pasiekiamas?

Siekia meistro vardo

Daugybę pasaulio šalių aplankęs aistringas keliautojas ir prisiekęs bitininkas panevėžietis Zenonas Vezbergas nori įgyti tradicinių amatų meistro statusą, tačiau, sako, atsimušė į nesupratimo sieną.

„Su Žemės ūkio ministerijos specialistais konsultacijas dėl meistro sertifikato suteikimo procedūrų pradėjau maždaug prieš pusantrų metų, bet iki šiol nesuprantu, kaip galiu įrodyti, kad turiu daugiau nei 50 metų bitininkavimo patirtį, kuria mielai pasidalyčiau nemokamai vesdamas bitininkystės mokymus tradicinių amatų centruose“, – sakė Z.Vezbergas.

Įvairiausių šalių ir kultūrų matęs vyras yra savo krašto patriotas, ypač jam brangi gimtoji vieta –Kupiškio rajone esanti Antašava. Visai šalia jo tėviškės – Adomo Petrausko muziejus Uoginių kaime, kur įkurtas ir tradicinių amatų centras. Įvairias senienas kaupęs A.Petrauskas buvo Z.Vezbergo bitininkystės mokytojas ir jo senelio draugas.

„Kai Kupiškio rajono meras paprašė, kad Uoginiuose vesčiau bitininkystės mokymus, pradėjau domėtis, kaip galėčiau įgyti tradicinių amatų meistro sertifikatą. Turiu tokių mokymų patirties, bet Tautinio paveldo produktų, tradicinių mugių, tradicinių amatų mokymo programų, tradicinių amatų meistrų sertifikavimo ir atestavimo ekspertų komisija prie Žemės ūkio ministerijos man sako „ne“, – apgailestavo bitininkas, užsiimantis bičių šeimų ir bičių motinėlių veisimu.

Tradicinių amatų centruose Z.Vezbergas galėtų skaityti paskaitas, tačiau, sako, bitininkystės amato subtilybėms perduoti to nepakanka. Jis norėtų vesti bitininkystės mokymus, o tam reikia tradicinio amatų meistro sertifikato. Vyras teigė turįs parengęs ir mokymo programas.

Tautinio paveldo produktų (TPP) įstatyme numatyta, kad prašymą atestuotis dėl tradicinio amatų meistro vardo suteikimo gali teikti fiziniai asmenys, kurie įgyja tradicinio amatininko statusą. Tokį statusą panevėžietis turi.

Praėjusių metų lapkritį Z.Vezbergas gavo tradicinės dailidystės amatininko, gaminančio kelmines (drevines) spietines, vardą. Jo žmona Nijolė, gydytoja endokrinologė, pernai vasarą taip pat sertifikavo savo darbus – austinius rankšluosčius.

Abu sutuoktiniai, aktyvūs saviveiklininkai, šiemet įsimintiną vasario 16-ąją su folkloro ansambliu „Raskila“ koncertavę Stambule Turkijos lietuvių bendruomenei, sako, kad tautinį paveldą puoselėja ne dėl pažymėjimų – jie jaučia pareigą perduoti jaunajai kartai tai, ko išmoko iš savo tėvų ir senelių.

Neįveikė barjerų

Sertifikavęs tautinio paveldo produktą bitininkas įgijo teisę teikti aprašą meistro kvalifikacijai gauti ir netrukus tai padarė. Praėjusių metų pabaigoje gavo Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) atsakymą, kad trūksta tam tikros informacijos, kvalifikaciją įrodančių dokumentų. Šiemet sausio pradžioje vyras pateikė pakartotinį prašymą ir papildomos informacijos apie bitininkystės patirtį, tačiau minėtos komisijos sprendimas vėl buvo neigiamas.

ŽŪM nurodė, kad Z.Vezbergas nepateikė dokumentų kopijų, įrodančių, jog jis atitinka bent vieną iš tradicinių amatų meistro vardui gauti nustatytų reikalavimų, numatytų TPP įstatyme ir kituose teisės aktuose. Viena iš sąlygų, kurią ir siekė atitikti bitininkas, – tradiciniu amatu užsiimti ne mažiau kaip 10 metų nuo pirmojo viešo savo tradicinių gaminių, tradicinės veislės augalų, gyvūnų ar jų produktų, gamtos gėrybių produktų ar tradicinės paslaugos pristatymo ir pateikti tai patvirtinančią medžiagą.

„Pateikiau Lietuvos bitininkų draugijos pažymą, raštus iš Panevėžio ir Akmenės savivaldybių mokyklų, kur vedžiau mokymus, sodininkų bendrijos „Kaubariškis“ pažymą apie bitininkystės sklaidą tarp bendrijos narių nuo 1980 iki 2018 metų ir kt. Bet viso to, matyt, nepripažino, o gal neskaitė. Savo darbo nesureikšminau, specialiai mokymų neregistravau ir negalvojau, kad kada nors reikės tai įrodinėti. Jau net nesmagu darosi ir tų mokymų nebesinori, bet apmaudu, kad negalėsiu prisidėti prie tradicinių amatų centrų veiklos. Tokių centrų Lietuvoje yra nemažai, o sertifikuoto bitininkystės amato meistro – nė vieno. Kyla klausimas, ar įstatymas netobulas, ar komisija kelia perteklinius reikalavimus, jeigu iš maždaug 9 000 bitininkų neatsiranda nė vieno, kuriam būtų suteiktas toks statusas. Gal aš netinku, bet tegu paaiškina, kad kiti žinotų, kaip įveikti tuos barjerus“, – nusivylimo neslėpė Z.Vezbergas.

korys

Patyrė akibrokštą  

Bitininkas sakė patyręs dar vieną akibrokštą, kai norėjo sertifikuoti savo medų kaip tautinio paveldo produktą. Šis jo prašymas minėtoje komisijoje svarstytas šiemet kovo pradžioje.

„Buvau paserviravęs stalą medaus degustacijai, tačiau po vieno komisijos nario emocingo pasisakymo mano produkto pristatymas ir prašymo svarstymas buvo baigtas. Teko viską susikrauti ir palikti posėdžių salę. Galima sakyti, patyriau patyčias ir pažeminimą“, – nemaloniais įspūdžiais dalijosi bitininkas.

Anot Z.Vezbergo, buvo išsakyti priekaištai, kad medus negali būti pripažintas tautinio paveldo produktu, nes bitės mechanizuotu transportu vežiojamos po visą Lietuvą. Panevėžietis sakė paaiškinęs, kad nori sertifikuoti iš stacionaraus bityno, esančio Žaliosios girios botaninio-zoologinio draustinio teritorijoje, išsukamą medų. Taip pat jis aiškino, kad paties sukonstruotomis avilių gabenimo trumpais atstumais platformomis bitutes priartina, pavyzdžiui, prie avietynų ar mėlynojų, kad klientams galėtų pateikti kuo įvairesnio skonio medaus.

„Gal ir tikroviškiau atrodytų, jeigu medų vežtume arkliu tempiamu vežimu, tačiau tai jokios įtakos jo kokybei ir skoninėms savybėms neturės. Be to, juk ir sertifikuotas pienas bei kiti tautinio paveldo produktai automobiliais, o ne vežimais vežiojami. Nesuprantu, kodėl buvo kabinėjamasi“, – po posėdžio apmaudo neslėpė bitininkas, dabar laukiantis komisijos paaiškinimo, kodėl buvo nutrauktas jo medaus pristatymas.

Jis stebėjosi, kad tautinio paveldo produktais yra pripažinti pušų, lazdynų ir daugybės kitų medžių, krūmų ir žolynų produktai, o medus – ne.

Daug laisvalaikio prie staklių praleidžiančiai N. Vezbergienei suteiktas tradicinės amatininkės vardas.

Daug laisvalaikio prie staklių praleidžiančiai N. Vezbergienei suteiktas tradicinės amatininkės vardas.

Gavo skundą

Minėtos komisijos narė, ŽŪM Tautinio paveldo ir mokymo skyriaus vedėja Regina Voverytė-Šimkienė patvirtino, kad Lietuvoje nėra bitininkų, kurie būtų sertifikuoti kaip tradicinių amatų meistrai. Ji nekomentavo, kodėl toks statusas nesuteiktas bitininkui Z.Vezbergui.

„Buvo posėdis, jam viskas pasakyta. Nieko negaliu pridurti, juolab kad yra pateiktas jo skundas Administracinių ginčų komisijai. Tad dabar čia jau kitokie santykiai, – sakė ŽŪM atstovė ir pridūrė, kad tradicinių amatų meistro vardo siekiančiam panevėžiečiui niekas nedraudžia užsiimti edukacine veikla. – Jis ir dabar veda edukacinius seminarus. Gali tai daryti ir toliau. O Žemės ūkio ministerija sertifikuoja neformaliojo tradicinio amato mokymo programas, kurias išklausęs žmogus turėtų įgyti tinkamų įgūdžių ir galėtų užsiimti amatu. Edukacija ir amato mokymai – skirtingi dalykai.“

R.Voverytė-Šimkienė teigė, kad medaus nėra įtrauktas į tautinio paveldo produktų sąrašą, taigi jis neturėtų būti sertifikuojamas. „Gal ir galima būtų sertifikuoti, jeigu jį suneštų senosios lietuviškos bitės“, – svarstė ji.

Patirtis patirčiai nelygi

Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) docentas, garsus bitininkas Algirdas Amšiejus įsitikinęs, kad bet kokiems mokymams būtina atitinkama kvalifikacija.

„Tarybiniais laikais meistro vardui gauti buvo keliami aukšti reikalavimai. Buvau baigęs Žemės ūkio akademiją, Riazanės bitininkystės institutą, tačiau mane dar ilgojai kamavo, kol suteikė meistro vardą, – senus laikus prisiminė ASU dėstytojas. – O dabar nežinau, kaip tai vyksta.“

Jis pabrėžė, kad patirtis patirčiai nelygi, todėl bitininkavimo laikas dar neįrodo turimos kvalifikacijos. „Yra bitininkų, kurie bitininkauja dvidešimt metų, bet nėra matę bičių motinos. Čia ekspertai turi vertinti, ar žmogus gali vesti mokymus, ar jis yra parašęs kokių straipsnių ir pan. Šiuo atveju tai – Žemės ūkio ministerijos kompetencija“, – konkretaus atvejo nesiėmė vertinti žinomas bitininkas ir pridūrė, kad apskritai Lietuvoje bitininkystė yra pamestinukės vietoje.

Bitėms sienos negalioja

Prof. habil. dr. Algirdas Skirkevičius, Lietuvos bitininkų asociacijos prezidentas

Mes turime ES sertifikuotą Lazdijų–Seinų krašto medų. Tai krašto produktas, kurį įteisinti užtruko bene 4 metus. Reikėjo surinkti daug dokumentų ir paaiškinimų. O medų įteisinti kaip tautinio paveldo produktą neišeina, ir jis turbūt negali toks būti. Visos valstybės turi medaus, todėl jis neturėtų būti siejamas su tautiniu paveldu. Medus – ne žmogaus pagamintas, o bičių produktas.

Ar yra lietuviškų bičių? Bitėms negalioja valstybių sienos, jos gyvena tam tikrame regione. Pas mus kadaise gyveno Vidurio Europos bitės, tai gana plati teritorija, tad vadinti jas lietuviškomis negalima. Tačiau šių bičių jau nebeliko dėl mūsų ūkinės veiklos.

Spausdinti