Straipsniai

"Kiekvienas verslas prasideda nuo investicijų"

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
Važiuojantieji plentu pro vieną Sklėriškių kaimo Nemenčinės seniūnijoje sodybą negali nepastebėti naujo balto namo. Tačiau jame įsikurs ne naujakuriai, – čia bus įrengta viskas, ko reikia bitininkavimui.
Ruslano Kondratjevo nuotr.
Viskas po vienu stogu
Kai paklausiau, kodėl tūkstančius eurų skiria ne gyvenamojo namo rekonstrukcijai, o gamybiniam pastatui, Marijan Buzarevič sakė, kad daro tai, ką liepia širdis. „Trejus metus studijavau bitininkystę Lenkijoje. Netoli Liublino yra vienintelis technikumas Europoje, kuriame rengiami bitininkai technikai. Nusprendėme, kad šis verslas taps mūsų šeimos pragyvenimo šaltiniu, todėl po vienu stogu įrengiame viską – sandėlį, korių atakiavimo, medaus sukimo, rėmelių tvarkymo, sanitarines ir kitas bitininkystei būtinas patalpas“, – vesdamas iš vienos vietos į kitą, sakė Marijanas. Kai viskas – vienoje vietoje, pasak jo, labai patogu. Šiuo metu netoli Marijano sodybos žiemoja 70 bičių šeimų, vasarą bityną vyras ketina plėsti iki 100 šeimų, o po metų kitų gal bus 300 bičių šeimų.
Sėja medinguosius augalus
Tiesiai per suartą lauką iki bityno pramintu taku ėjome kelis šimtus metrų. „Turiu nedaug, apie 20 ha žemės, tačiau tokio ploto rimtam ūkiui neužtektų, o auginti medingiesiems augalams – į valias. Vienus metus sėjau barkūnus, kitais – facelijas, grikius, šiais metais sėsiu garstyčių. Beje, garstyčių medus labai švelnus, malonaus aromato. Žinoma, vien tik garstyčių nektaro bitės neprineš, nes skrenda ir į kitus augalus, bet ragaudamas medų visada jaučiu, kuris augalas dominuoja“, – sakė bitininkas. Jis džiaugėsi, kad savaime smėlėtoje žemėje užaugusiame pušinėlyje – užuovėja, todėl sąlygos bitėms žiemoti puikios. Tarp pušų Marijanas pasodino 20 skiepytų spėriai augančių liepų, kurios greitai pradės žydėti. Dadano avilius jis paliks, o aukštinius veš į ganyklas.
Medaus ir pieno upės
Paklaustas, kiek Sklėriškių apylinkėse yra bitininkų, M.Buzarevič sakė, kad daugiausia yra smulkių bitininkų. Vasarą, pasak jo, būna keliolika bičiulių, o po žiemos lieka keli. Pasistatęs medaus apdorojimo cechą, jis ketina teikti kai kuriais paslaugas kitiems bitininkams. „Lenkijoje daug bitininkų mėgėjų, jie buriasi draugijose, padeda vienas kitam. Kai viešojoje erdvėje pasirodė informacijos apie masiškai nykstančiais bites, Lenkijoje atsirado dar daugiau bitininkų. Triūsiančiuosius sodininkų bendrijose imta raginti auginti kuo daugiau medingųjų augalų. Beje, Lenkija nuo seno laikoma bitininkų šalimi. Yra net daina, kurioje sakoma, kad tai – šalis, kurioje teka medaus ir pieno upės“, – linksmai pasakojo M.Buzarevič. Jis tikino, kad ūkininkai sąmoningi, stengiasi dieną nepurkšti augalų.

Įdomūs skirtumai

Bitininką stebino tai, kad piečiau esančioje Lenkijoje jau liepą baigiasi sezonas, bitininkai bites žiemai pamaitina iki rugpjūčio 15-osios. „Esmė ta, kad Lenkijoje daug gyvulininkystės ūkių, daug auginama kukurūzų, javų, iš kurių bitės neneša nektaro. Ten bitininkai kelis šimtus kilometrų veža bites į ganyklas, o mes geras ganyklas randame už 5–10 kilometrų, nes Vilniaus karštas miškingas, daug pelkių, kuriose žydi daug augalų. Kiekvienais metais turiu vertingo miško medaus“, – sakė pašnekovas. Vienas bičiulis Lenkijoje vežė bites į kalnus, tikėdamasis turėti ypač vertingo juodo kalnuose augančių spygliuočių medaus, tačiau būtent tais metais lipčiaus nebuvo, tad vietoje naudos jis turėjo nuostolių, nes bites teko maitinti. M.Buzarevič pastebėjo kitą skirtumą. Lenkijoje vartotojai sutinka daugiau mokėti už medų, kurį parduoda, pavyzdžiui, bitininko meistro vardą turintys bitininkai. Lietuvoje išskirtinės kokybės medų bitininkai dažniausiai parduoda ta pačia kaina, kaip ir neženklintą IKP.

Bitininkauja visi

Avilius bitininkas sugalvojo statyti ir kitiems pataria tai daryti ant senų elektros stulpų, kurie paguldomi ant panaudotų automobilių ratų. „Labai geras sumanymas. Stulpai ilgaamžiai, aviliai stovi tvirtai tinkamame aukštyje“, – džiaugėsi pašnekovas. Vieni aviliai lenkiški, apšiltinti šiaudais, kiti – aukštiniai, pagaminti „Bičių koryje“ ir pirkti pasinaudojus valstybės skiriama parama bitininkystei. Kol kas Marijanas laiko mišrūnes, bet kitais metais ketina įsigyti Karnikos ar Bachvastos rasės bičių. Jas laiko dauguma šalies bitininkų. „Kažkada turėjome avių, bet dabar visą dėmesį skiriame tik bitėms. Bitininkauti padeda ir vaikai – dukra Kamilė ir sūnus Augustas. Kol kas jie su mama gyvena Vilniuje, nes dukrai arti mokykla, tad visi susitinkame tik savaitgaliais“, – pasakojo bitininkas. Ir, kviesdamas apsilankyti vasarą, kai bus įrengtos medaus apdirbimo patalpos, linksmai pridūrė, kad jei širdyje jautiesi kaimietis, toks ir būsi. Svarbiausia, kad darytum tai, kas malonu ir teikia džiaugsmo.

Spausdinti

Susisiekite su mumis

Puslapio administratorius: Vaidas

E-paštas: vaidasbki@gmail.com

Tel.: +370 674 84149