Straipsniai

"Unikalus darnios šeimos bitynas"

Suvalkiečius atskirsi ne tik iš ypatingo darbštumo, bet ir iš idealios tvarkos. Ji yra ir Vilkaviškyje įsikūrusių Vidos ir Algimanto Kielių namuose, ir puikiai visos šeimos tvarkomame bityne. Kieliai sunkiai galėtų suskaičiuoti, kiek turi iš įvairiausių švenčių parsivežtų diplomų ir apdovanojimų. Jie susegti keliuose segtuvuose. Tačiau jie, kaip ir dauguma bičiulių, dirba ne dėl apdovanojimų. Jei nuoširdžiai triūsiama, tai ir įvertinama.

Tvarka yra ir Vilkaviškyje įsikūrusių Vidos ir Algimanto Kielių namuose, ir puikiai visos šeimos tvarkomame bityne. Ruslano Kondratjevo nuotr.

 

Metas užleisti vietą

Kielių bitynas ne kartą buvo pripažintas pažangiausiu šalyje. Vis dėlto labiausiai Kieliai didžiuojasi Lietuvos bitininkų sąjungos prezidento Algimanto Skirkevičiaus diplomu ir žemės ūkio ministro Vigilijaus Juknos padėka bei krištoline taure.

Nuo jaunumės kartu su tėčiu ratuotąsias globojantis Algimantas sakė, kad dabar jau metas pailsėti, laikas eiti užtarnauto poilsio, o biteles patikėti jaunesniems ir sveikesniems. „Tėvukas dar drūtas, bet kai per aštuoniasdešimt, nori nenori sveikata ima šlubuoti. Ir aš turiu problemų, teko turėti rimtų reikalų su kardiologais. Taigi, kad ir kaip nenorėtume pripažinti,– metas lėtinti apsukas“, – šmaikštavo bitininkas. Jam antrino ir Vytautas Kielius. Šiuo metu bityne – apie 80 bičių šeimų, anksčiau buvo ir pusantro šimto. Bites vežiodavo prie žydinčių augalų laukų, dabar jas laiko tik vietoje buvusios pelkės įkurtame bityne. „Tėtis pradėjo bitininkauti vos susituokęs – nuo dvidešimties metų. Tad jo bičiulystė su bitėmis tęsiasi jau daugiau kaip 60 metų. Sovietmečiu bites laikė kolūkio bityne. Buvo gerai ir jam, ir kolūkiui. Vėliau, kai kolūkiai suiro, jis bityną užveisė savo žemėje Grigaičių miško pakraštyje, netoli Sūdavos kaimo. Vėliau bityne pradėjome tvarkytis jau dvi šeimos. Dabar atėjo metas bitėmis rūpintis vienam iš žentų – Arūnui, nes abi dukros alergiškos bičių įgėlimams“, – pasakojo A.Kielius.

Pirmas krikštas

Bitininkavimo tradicija Kielių giminėje perduodama iš kartos į kartą. V.Kielius prisimena, kaip jo tėvas medų kopinėdavo miške, medžių drevėse. Laikė jas ir aviliuose, tad Vytautui buvo nesunku perprasti bičių gyvenimą. Būdamas vaikas, jis mėgo žaisti su kamanėmis. Apgyvendindavo jas mažuose aviliukuose. Tačiau per žiemą jos neišgyvendavo, gyva likdavo tik motina. „Tėvukas buvo labai geras siuvėjas. Tačiau, kai sovietų valdžia sugalvojo apmokestinti namie dirbančius siuvėjus, teko ieškoti kito pragyvenimo šaltinio. Tada atsirado bitės“, – sakė pašnekovas.

Pirmus du avilius su bitėmis iš netoliese gyvenusio bičiulio V.Kielius parsivežė arklių traukiamu vežimu. Tada jis buvo nepatyręs, tad neužkišo lakų, per kurias vežime kratomos bitės pradėjo lįsti lauk. Sugėlė tuomet ir jaunąjį bitininką, ir jo arklius. „Teko arklius iškinkyti ir palaukti vakaro, kol suerzintos bitės sulindo į avilius miegoti, ir tik tada keliauti namo. Daugiau tokių klaidų nedariau“, – pirmą krikštą prisiminęs šypsojosi Vytautas.

Taupo nervus ir laiką

Šie metai Kieliams buvo neblogi – prikopė medaus ne mažiau nei kitais metais, tačiau Algimanto ir Vidos nepamatysi nei turguje, nei mugėse. Jie medumi neprekiauja, tik kartais gerai pažįstamiems parduoda vieną kitą kilogramą. Algimantas tikino, kad negalėtų stovėti turguje, mat neužtektų kantrybės, greitai susiginčytų su „visažinančiais“ pirkėjais. Visą medų vilkaviškiečiai atiduoda stambiems supirkėjams. UAB „Apiproduktai“ vadovas Algirdas Žiukas sakė, kad šių vilkaviškiečių medus visada aukščiausios kokybės, nė karto nei Lietuvos, nei užsienio laboratorijų specialistai nerado prie ko prikibti. Prekiaudami turguje medumi Kieliai uždirbtų daugiau, tačiau Algimantas labiau nei pinigus vertina sutaupytus nervus ir laiką. Tad jis mieliau ką nors meistrauja savo ūkyje. Vilkaviškietis pasidarė ir medsukį, turi įrangą bičių duonelės gamybai, sau ir kitiems bitininkams daro vaško plokšteles.

Viską daro patys

Kieliai labai seniai bitininkauja kitaip nei dauguma bitininkų. Jų ir aviliai didesni už įprastus. Nepripažįsta jie ir meduvių. „Turime savą standartą. Niekas kitas Lietuvoje neturi tokių avilių kaip mūsų. Per kelis dešimtmečius įsitikinome, kad tvarkytis bityne taip, kaip mes, labai patogu, niekada neturėjome problemų dėl bičių žiemojimo, daug našiau dirbome. Dabar, kai atsirado produktyviau dirbančių bičių, galėtų būti net 34 rėmų aviliai. Tada galėtume bitininkauti vargo nematydami. Medų užtektų imti vieną kartą per sezoną. Mūsų aviliai 24 stačių rėmų. Į juos telpa daugiau maisto nei Dadano rėmuose. Žiemą bitėms ilgiau užtenka maisto, nes jį valgydamos kyla į viršų“, – sakė bitininkas. Pasak jo, bitininkams savo valią primeta avilius gaminantys pramoninkai, kurie siekia naudos sau. Vytautas ir Algimantas Kieliai iš bitininkams inventorių gaminančių verslininkų atėmė galimybę pasipelnyti. Jie patys gamina avilius, rėmus. Vytautas sukonstravo tik jų bitynui tinkantį aštuonių kasečių medsukį. Net vaško plokšteles tik iš savo vašką daro patys.

„Kuliamargių“ nėra

Kiekvienas apsilankęs tvarkingame ir prižiūrėtame Kielių bityne įsitikina, kad šie žmonės iš tiesų myli tai, ką daro. Visi aviliai tvarkingi, nudažyti, žolė nupjauta, pagalbinėse patalpose – viskas savo vietose, nors iki bityno nuo namų – 17 kilometrų. Laiko bites jie ir bitidėje. Tiesa, dabar jų nevežioja į ganyklas, nes nektaringų augalų užtenka miškingose apylinkėse. „Mūsų krašte labai daug bitininkų. Bites laiko ir kauniečiai, kitų kraštų bitininkai. Tai suprantama, nes kur klesti žemės ūkis, klesti ir bitininkai, – sakė Vytautas. – Tačiau ne visi bitininkai žino, kad ne kiekviename rapsų lauke bus nektaro, nebent ūkininkautų „kuliamargiai“. Taip Suvalkijoje buvo vadinami mažažemiai, vos ne vos suduriantys galą su galu. Tokių „kuliamargių“ rapsų laukuose bitėms bus ką veikti, nes jie neįperka chemiškai apdorotos sėklos, augalų nepurškia. O mūsų krašte „kuliamargių“ nėra. Visi stiprūs, šiuolaikiškai dirbantys ūkininkai.“

 Paklaustas, ar sovietmečiu bitės žūdavo nuo chemijos, nes ginantys pesticidų naudojimą žemės ūkyje kaip argumentą pateikia faktą, esą sovietmečiu buvo naudojama chemija, bet bitynai klestėjo. „Netiesa. Žūdavo labai daug bičių. Ir visi žinojome nuo ko. Ateini prie avilių ir matai, kad visos negyvos, vadinasi, laukus purškė pesticidais. Tuo metu mažai kam rūpėjo saugoti aplinką ar saugotis patiems“, – sakė Vytautas.

Nešykštėjo idėjų

Nuotraukos erdviame bitininkų namelyje atskleidžia, kad Kielių bitynas buvo mokomoji bazė šalies bitininkams. Jame lankėsi ir seminarus vedė žymiausi šalies bitininkai. Garbingiausioje vietoje – bitininkystės pradininko Lietuvoje Jono Kriščiūno nuotrauka. Ne vienas Lietuvos bitininkas ir darė tokius pat avilius, kokius turi Kieliai. Jie niekada nešykštėjo savo idėjų, dalijosi jomis su bičiuliais. Sunku patikėti, kad pavyzdinis bitynas įkurtas buvusioje pelkėje. „Kūrėmės čia prieš 34 metus, nes aplink net 200 ha mišraus miško. Mūsų medus labai vertingas, nes surinktas iš įvairiausių miško augalų“, – sakė Vytautas. Kadangi aplink šimtametis miškas, bitynas aptvertas tvora. Tad nei žvėris, nei piktavalis žmogus bitelių nuskriausti negali.

Kokie tranai, tokia ir motina

Kažkada Kieliai užaugindavo pačias geriausias bičių motinas. Dalydavo jas tik geriems pažįstamiems, bičiuliams. „Nėra geriau nei natūraliai užauginta motina. Dirbtinai apvaisintos motinos labai greitai „ištranėja“. Todėl jas ir keičia kas dvejus metus. Dabar labai prasti tranai. Gera bičių motina bus tik tuomet, jei bus apvaisinta liepos–birželio mėnesį. O dabar apvaisintas bičių motinas parduoda jau antroje gegužės pusėje. Gera bičių motina bus tik ta, kurią apvaisins mažiausiai 7 stiprūs tranai“, – aiškino V.Kielius. Algimantas antrino jam pridurdamas, kad prastą tranų kokybę lemia bičių ligos ir aplinkos tarša.

Spausdinti

Susisiekite su mumis

Puslapio administratorius: Vaidas

E-paštas: vaidasbki@gmail.com

Tel.: +370 674 84149