Vieniems bitė – tik vienas iš daugelio pasaulyje egzistuojančių ir ne pačias maloniausiais asociacijas keliančių vabzdžių, o kitiems ji – nepaprastas Dievo kūrinys.

Nuo kelmų iki bedugnių avilių

Vilniaus kolegijoje bitininkystę dėstantis Kęstutis Jazukevičius kiekvieną vasarą randa laiko ne tik pasirūpinti bitėmis, bet ir įamžinti jų gyvenimo akimirkas.

Šiuo metų laiku žvelgiant į bites, renkančiais nektarą iš įvairių žiedų, norisi tik atsidusti. Iki pavasario dar taip toli...Tačiau K.Jazukevičius mano kitaip. Anot jo, laikas lekia labai greitai. Jis pamena, kaip, būdamas dar berniokas, turėjo budėti prie bičių, (kuriais) kurias tėvas laikė kelmuose, ir stebėti, kada jos pradės spiesti. „Anuomet buvo laikoma, kad didelis spietimas – gerai. Mat kiekvienas bičių spiečius yra nauja šeima. Į bičių gyvenimą buvo visiškai nesikišama. Retas bitininkas gebėdavo rasti bičių motinėlę“, – pasakojo pašnekovas. Jis prisiminė metą, kaip po truputį nuo kelminės bitininkystės buvo pereita prie vadinamųjų varšavinių avilių. Vėliau atsirado dadaniniai aviliai. Dabar rimčiau bitininkaujantieji savo augintines laiko bedugniuose aukštiniuose aviliuose. O anuomet vargu ar kas galėjo apie tai pagalvoti. Bitės buvo kamšomos, šildomos ir iš viršaus, ir iš šonų, o pasirodo, kad gali gyventi net bedugniuose aviliuose. Savo studentams Kęstutis parodo visų tipų avilius.

Yra grybų – nebus medaus

K.Jazukevičius – dzūkas, tad paklaustas, koks jam šiais metais buvo medunešis, netrunka paaiškinti: „Dzūkai sako: nėra grybų – bus medaus.“ Taigi šie metai mums, šiliniams dzūkams, prasti. Prie kolegijos laikomuose 15-oje avilių medaus buvo daugiau, nei prinešė prie Varėnos (miškų)miškuose laikomos mano paties 13 (22) šeimos. Vasara buvo lietinga, tad ko norėti: juk lietus išplauna nektarą. Tokiu oru ir lipčiaus nelauk. Tikėsimės, kad kitų metų vasara Dzūkijos bitininkams bus palankesnė“, – vylėsi bitininkas. Paklaustas, kaip vertina priemiesčiuose ar net miestų želdynuose surinktą medų, Kęstutis tikino, kad jį galima vartoti be jokios baimės. Pagal valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos užsakymą 2006 metais atlikau taikomąjį tyrimą ,,Medaus higieninis vertinimas Vilniaus apskrities bitynuose,, „Buvo paimti 46 medaus pavyzdžiai iš, tarkime, probleminių vietų, kuriose gali būti taršos. Tik keliuose, ten, kur bitės laikomos prie automagistralių, buvo rasta sunkiųjų metalų. Mūsų bitės – prie miesto, bet mes žinome, kad jos lanko mūsų parko liepas, aplinkinius apleistus laukus, Kraštotvarkos katedros augyną, kuriame apstu žydinčių augalų. Tad čia surinktą medų patys valgome drąsiai ir kitus vaišiname“, – linksmai kalbėjo bitininkas. Jis paaiškino, kad iš tulpių bitės renka tik žiedadulkes, kuriomis maitina perus. Būna, kad staiga užėjus debesiui tulpė užsidaro, o bitė lieka viduje. Jei užeina lietus, ji gali jame ir naktį praleisti.

Bitininkauti gali ne bet kas

Bitininkas džiaugėsi, kad iš jo mokinių ne vienas rimtai susidomėjo bitininkyste. „Būna ir taip, kad bitininkauti pradeda neragavusieji jokių mokslų. Taip nutiko ir (ūkininkui)žemiečiui Juozui Kukliui. Buvo metas, kai jis iš manęs paėmė keletą bičių šeimų, kad geriau derėtų agurkai. Šiuo metu jis laiko 60 bičių šeimų. Malonu, kad Juozas bitininkauja naujoviškai, tik bedugniuose aviliuose ir, jei lyginsime medaus prisukimą, jau pralenkė mane,– pasakojo pašnekovas.) Kęstutis pabrėžė, kad ne visi norintys gali imtis bitininkystės. Pasak jo, vykusiais bitininkais tampa norintieji kuo daugiau laiko praleisti gamtoje. Kitas svarbus dalykas – sveikata. Jei žmogus alergiškas bičių nuodams, prie avilio nėra ko ir artintis. Trečias reikšmingas dalykas – finansinės galimybės. Norit susipirkti avilius, visą inventorių, teks pakloti nemenką sumą. Jei žmogus pats meistrauja, daug kas atsieis pigiau, tačiau tokių auksarankių, pasak bitininko, ne tiek jau ir daug.

Tarsi laukia pagalbos

Veterinarijos gydytoju daug metų dirbantis K.Jazukevičius sakė, kad bitės anatomija labai paprasta. Ji turi tik vieną kraujagyslę, besibaigiančią kelių kamerų širdele su skylėmis šonuose. Tačiau jį iki šiol stebina tobulai organizuotas bičių gyvenimas. „Būna, ateini prie avilio ir girdi, kad kažkas ne taip. Atidarai avilį ir matai: bitelės susimetusios kampuose, ūžia, blaškosi, tarsi būtų be vietos. Viskas aišku. Nėra motinėlės. O be jos viskas pakrinka, bitės nebežino, ką daryti. Gali būti, kad ir iš avilio jos neskrenda, nes taupo energiją, tarsi laukia bitininko pagalbos“, – kalbėjo pašnekovas. Jis pabrėžė, kad dabar žmogus privalo padėti bitėms, nes jas kamuoja įvairios ligos. Tik nuolat atliekami tyrimai, kuriami nauji vaistai gali padėti bitėms išgyventi. „Dabar siekiama stiprinti bičių valyvumo instinktą. Atliekami mokslininkų eksperimentai, kai skystu azotu užšaldomi perai ir stebima, per kiek laiko bitės išvalys tas korio akeles, išnešdamos žuvusius perus. Šeimos, kurios greičiausiai išsivalo panaudojamos motinų auginimui. Gebėjimas atsikratyti žuvusių ar sergančių bičių – taip pat vienas iš veiksnių, padedančių bitėms išgyventi“, – aiškino K.Jazukevičius.

Liūdna statistika

Prieš žiemą maitindamas bites, Kęstutis pavaišina jas česnaku, svogūnu. „Į cukraus sirupą įdedu po šaukštelį sutrinto česnako ar šaukštą svogūno. Jos noriai perdirba tokį sirupą, iščiulpia net mažiausius česnako ar svogūno trupinėlius. Vadinasi, bitėms toks maisto papildas nesmirdi. O mums, bitininkams, svarbu, kad šiuose augaluose esančios veikliosios medžiagos stiprintų bičių imunitetą, nes žiema gali būti ilga ir gili“, – pasakojo pašnekovas.

Baigiantis pokalbiui, jis pastebėjo, kad mes suvalgome labai mažai medaus, nors jo kaina, palyginti su kitais produktais, yra nedidelė. „Pavyzdžiui, vienam Vokietijos gyventojui per metus tenka apie 4 kg suvartojamo medaus ir 6 kg cukraus, Lietuvoje – tik 200 g medaus, Rusijoje – 400 g medaus. Pasiūlius pirkti medaus, ne kartą teko išgirsti: „Ačiū, nuo pernai turiu pusę stiklainiuko. Taigi, statistika liūdna“, – bendravimo su pirkėjais įspūdžiais dalijosi bitininkas. Pasak jo, reikia daugiau kalbėti ir rašyti apie bites, apie bičių produktus, nes juose yra visa, ko reikia žmogui, kad jis būtų sveikas ir stiprus.

Rapolas Tamošiūnas