Straipsniai

"Bičių žūtys: kas įvyko ir kas dar gali įvykti"

Written by Sigitas Uselis. Posted in Straipsniai

Prieš kelis mėnesius, rudenį, vienas bičiulis pasakojo, kaip tiesiog jo akyse nyksta keliasdešimties šeimų bitynas ir tokia bėda jį ištinka pirmą kartą per ilgą bitininkavimo praktiką. Pasiklausinėjus apie varozės gydymą, galima daryti išvadą, kad bėda ta pati, kokia ištiko ir daugelį šalies bičiulių. Taigi lengviau parašyti straipsnį, nors ir su tokiu grėsmingu pavadinimu, nei konstatuoti, jog nieko nebeįmanoma pagelbėti ir teks bityną atkurti beveik iš naujo.

Lietuvoje - kaip ir beveik visame pasaulyje

2006-ųjų rudenį pasaulį apskriejo žinia apie prasidėjusį masinį bičių dingimą JAV. Iš pradžių tai buvo tarsi mistika, greitai pasklido įvairiausios priežasčių versijos, net iki pačių netikėčiausių (mobilusis ryšys ar ozono skylės danguje). Netrukus bičių žuvimo banga pasklido po visą pasaulį, aplenkdama tik Australijos žemyną.

Pirmieji rimtesni nuostoliai mūsų šalies bitininkus ištiko 2007-2008 metų rudenį bei žiemą, kai gana smarkiai nukentėjo Pietų Lietuvos bitynai. Tas pats tęsėsi ten ir kitais metais, tik žuvimo banga jau išsiplėtė ir iki Vidurio Lietuvos. 
2009-2010 metais labai nukentėjo Vilniaus krašto bei dalies Aukštaitijos bitynai. Per paskutinius du rudens laikotarpius tokių masinių bičių šeimų žuvimų jau nebuvo, tačiau atskirose vietovėse, dabar jau Šiaurės Lietuvoje bei Žemaitijoje, bitininkai irgi patyrė didesnių nuostolių. Panašu, kad ši nelaimės banga jau baigia praslinkti per mūsų šalį, o štai Estijoje jau nuo rudens gana daug bičių žūva.

Neseniai teko kalbėtis su latvių bitininkystės specialistais. Iš kai kurių jų pasakytų požymių sprendžiu, jog bėdų artimiausioje ateityje ir jie gali turėti, bet čia mano asmeninė nuomonė, kuri geriau, kad būtų klaidinga.

Nėra vienos aiškios ir dominuojančios priežasties

Taip galima būtų apibūdinti daugybės mokslo bei praktikos specialistų, ieškojusių tokio masinio bičių šeimų žuvimo priežasčių, nuomones. Pripažįstama, kad pagrindinės būtų šios trys versijos:

1) varozė,

2) virusinės ligos,

3) nozemozė.

Tai nėra naujos ligos. Istorijoje yra buvę vienos ar kitos ligos protrūkių, tik ne tokiu mastu. Tačiau paskutiniaisiais metais panašu, kad būtent dviejų ar visų minėtų trijų priežasčių tam tikra „kooperacija“ ir tapo pražūtinga bitėms beveik visame pasaulyje.

Minėjau, kad ši bėda kol kas aplenkia Australijos žemyną. Yra įdomus faktas, pagrindžiantis būtent minėtos „kooperacijos“ esmę. Nustatyta, kad apie 90 proc. atvejų, dėl ko masiškai žuvo bitės JAV, priežastimi tapo Izraelio ūmaus paralyžiaus virusas (Europoje vadinamas tiesiog ūmaus paralyžiaus virusu). Būtent šis virusas į Amerikos žemyną atkeliavo su masiškai importuojamais bičių šeimų paketais iš Australijos žemyno. Taigi Australijos bičių šeimose yra ir virusų, ir nozemozės sporų, tačiau ten dar beveik nėra varoa erkių, kurios ir yra būtent šios „kooperacijos“ pagrindas arba paprasčiau – virusinių ligų platintojos.

Nosema ceranae - nauja nozemozės atmaina

Bitininkai nuo seno žino nozemozės (anksčiau vadintą nozematoze) ligą, kuri pasireiškia anksti pavasarį (bitės viduriuoja). Šią ligą sukelia grybelinės sporos, patekusios į bitės organizmo virškinamąjį traktą. 1995 m. išskirta nauja nozemozės atmaina nozema ceranae, kuri paprastai parazitavo tik Azijos apis cerana bitėse. Tai daug klastingesnė liga, galinti pasireikšti ir vasarą. Kadangi serga suaugusios bitės, tai jos tiesiog palieka avilį ir jokių požymių tarsi ir nematyti. 
Bitininkai šią ligą vadina „sausąja nozemoze“.

Kad būtent ji masinio bičių šeimų žuvimo priežastis, sako Ispanijos, Graikijos, Portugalijos bitininkystės specialistai. Prasidėjus masiniam bičių šeimų žuvimui, daugelyje Europos šalių mokslininkai nustatė, koks šios ligos sukėlėjo paplitimo lygis. Ir paprastai apie pusė (Škotijoje 70 proc.) tirtų pavyzdžių turėjo nozema ceranae sporų. Kiek teko girdėti, taip yra ir Lietuvoje, kai vasarą iš beveik visų šalies regionų paimtuose bičių pavyzdžiuose bent pusėje jų rastos šios grybelinės ligos sporos. Pradinis užsikrėtimo lygis paprastai būna apie keliasdešimt sporų, bet tam, kad pražudytų bitę, jų turi prisidauginti jau milijonais vienetų. 
Išsamų atsakymą, ar pas mus nozema ceranae yra grėsminga bičių žuvimo priežastis, turbūt duos specialistai, aš tik remiuosi kitų kaimyninių bei Šiaurės Europos valstybių specialistų nuomone, kad ši prielaida dėl masinio žuvimo nėra atmestina.

Virusinės ligos nėra naujiena

Šiuo metu skaičiuojama apie 18 įvairių virusų rūšių, kurie gali sukelti vienokias ar kitokias bičių ligas. Apskritai virusai bites, kaip ir visus gyvus organizmus, supa visą laiką, ir istorijoje yra nemažai atvejų, kai vienoje ar kitoje šalyje dėl virusinių ligų invazijų daug bičių žūdavo. Tačiau tai daugiau vietinio pobūdžio nelaimės, paprastai plačiai neišplisdavusios. Bet taip buvo, kol ant bičių neparazitavo varoa erkės.

Tradiciniai virusų plitimo keliai iki tol būdavo per žiedus (jų nešiotojai yra ir laukinės bitės, vapsvos, kamanės) bei tranų spermą. Dažniausiai tokiu būdu patekus užkratui, bičių šeimos pačios apsigindavo, išvarydamos iš avilio susirgusias bites. Tam reikėjo, kad šeima būtų stipri ir stiprus pačių bičių imunitetas.

Pastaruoju metu situacija pasikeitė bičių nenaudai – nešiotoju tapo ir varoa erkės, o bičių imunitetas silpnėja dėl pesticidų žemės ūkyje bei įvairių paties bitininko cheminių priemonių naudojimo prieš erkes avilio viduje. Todėl realiausia prielaida, kodėl masiškai žūva bitės – virusinės ligos, išplatintos varoa erkių. Pačios pagrindinės būtų dvi – ūmaus paralyžiaus ir deformuoto sparno virusinės ligos. Nuo šių ligų vaistų Europoje dar nėra, bet dažnai užtenka to, kad būtų stipri bitės imuninė sistema, o tam pagrindinės rekomendacijos bitininkams būtų tokios: 1) neperdozuoti vaistų prieš erkes, 2) nenaudoti antibiotikų, 3) rudeniui sirupą sumaitinti per daugiau kartų, 4) kiek galima apsaugoti nuo pesticidų, 5) sudaryti sąlygas, kad bitės prisirinktų kuo daugiau įvairių žiedadulkių, 6) stengtis, kad būtų kokybiškos motinos.

Varozė vis grėsmingesnė

Turbūt visi bitininkystės specialistai pasaulyje pripažįsta, kad šiuo metu didžiausias bitės priešas yra varoa erkės. Jei prieš keliolika metų mirtina grėsmė bičių šeimai iškildavo, jeigu prisidaugindavo arti dešimties tūkstančių erkių, tai dabar užtenka ir trijų keturių tūkstančių, o jei šeimoje atsiranda virusinės ligos užkratas, tai erkių pakanka ir tūkstančio. Čia būtų atsakymas tiems vyresnės kartos bitininkams, kurie matė erkių invazijos pradžią jau kiek daugiau nei prieš 30 metų. 
Tada vaizdas buvo toks, kad ant bitės prilipusios ir po dvi erkes, taip pat jų daug buvo ant korių bei avilio vidinių sienų. Ir natūraliai jiems kyla klausimas – dabar tokio vaizdo nebėra, o bitės nuo varozės žūva? Greičiausiai pirmoji erkių banga dar nebuvo virusinių ligų nešiotojos, todėl jų galėdavo spėti prisidauginti gana daug.

Dabar tai pamatyti jau neįmanoma, nes ir erkės išmoko kitaip slėptis ir ta jų „kooperacija“ su virusais pagreitina šeimos žūtį. Visa tai rodo, kad atėjo laikai, jog įprasti metodai ir būdai kovoje su varoze ne visuomet efektyvūs. Jeigu kasmet ir įprastai gydant varozę prislopiname, tai deriniui „erkės plius virusai“ sunaikinti ne visuomet pakanka.

Kaip ir kas vyko Lietuvoje

Kaip jau minėjau, bėdos prasidėjo dar 2007 metų rudenį, kai Pietų Lietuvoje nuo Lenkijos pusės ėmė tuštėti bičių aviliai. Tuomet tai buvo tarsi galvosūkis, kodėl šioje vietovėje patiriami nuostoliai, o kitur viskas gerai. Juo labiau kad erkių naikinimas vyko tomis pačiomis priemonėmis ir sąlygomis, tokia pati bitininkų kvalifikacija, o ir atstumai Lietuvoje ne tokie ir dideli. Pirmiausia buvo galima apkaltinti akaricidinių juostelių neefektyvumą dėl jų kasmečio naudojimo, dėl kurio erkės tapo atsparios cheminei medžiagai – akaricidams.

Tačiau kodėl tuo metu bitės žuvo ir kitose kaimyninėse šalyse, paprastai atskiruose regionuose ar net atskiruose bitynuose? Juk dažnoje šalyje buvo naudojamos ne tokios juostelės, o rūgštys, kurioms erkės niekada neįgis atsparumo. Dabar jau galima daryti prielaidą, kad tai buvo virusinių ligų protrūkis, tiesiog epidemijos lygio, be abejo, erkėms padedant, sunaikinęs tas bičių šeimas, kuriose erkių skaičius nebūdavo toks, kad šeima žūtų tik dėl varozės, tačiau tas skaičius pakankamas, kad padėtų bičių šeimas įveikti būtent virusinėms ligoms.

Nuo 2009-ųjų rudens šis reiškinys Lietuvoje išplito, padarydamas nemažų nuostolių. Dabar tuose regionuose padėtis normali, nes erkių populiacija sumažėjo: ko nesunaikino bitininkas, sunaikino pati gamta, deja, pražudydama kartu ir bites. Dar galima pastebėti, kad išlikusios šeimos tapo atsparios virusinėms ligoms. Tai patvirtina ir mokslininkai. Tokie nelaimės signalai, be abejo, privertė sunerimti ir kitus Lietuvos bitininkus. Kas pasistengė tuo metu erkes naikinti kruopščiau ir ne vieną kartą per metus, iki šiol tokių nuostolių neturi, tačiau tie, kurie nedėjo daugiau pastangų ar tiesiog galvojo, kad juos bėdos aplenks, buvo ar bus priversti atkurti savo bitynus.
Bitininkai praktikai teigia, kad grėsmingas erkių populiacijos lygis, nepaisant to, kad jas naikiname, susidaro maždaug per 6–8 metus. Prisiminkime, kad paskutinį kartą masiškai bitės žuvo tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse 2002–2003 metais. Tuomet buvo kalta ir varozė, ir po to sekusi nozemozė (paprastoji forma). Taigi bičių tuomet žuvo daug, erkių taip pat, o kita šios epidemijos lygio viršūne ir tapo pastarieji metai.

Erkes naikinti sudėtinga

Per daugiau nei 30 metų, kai erkės pasirodė Lietuvoje, išbandyti visi įmanomi būdai joms naikinti, bitininkams būta ir skaudžių nusivylimų, ir tam tikro pasitenkinimo, atradus savo bitynui kokią nors ilgesnį laiką efektyviau veikiančią gydymo priemonę.

Dauguma bičiulių suprato, kad reikia kasmet kovoti prieš erkes. Be abejo, prie to prisidėjo ir valstybės parama varozės kontrolei. Tačiau žinoti, jog varozę būtina gydyti, kaip ir mažoka. Dar reikia žinoti, kaip, kada ir kuo efektyviausia naikinti šiuos parazitus. Štai čia ir matau didžiausią problemą šiuo metu. Panašu, kad iš visų tų bitininkų, kurie gydo varozę, gal tik keli procentai (panašiai mano ir Suomijos bitininkystės specialistai) sugeba ir išmano, kokia yra situacija šeimose, ką tuo metu naudoti, neperdozuojant ir „neauginant“ erkių atsparumo akaricidinei chemijai.

Tegu neįsižeidžia bičiuliai, bet daugelio požiūris yra toks: tą darbą reikia atlikti, ir viskas. Palyginčiau tai su kitu bitininkavimo veiksmu, kaip, pavyzdžiui, pavasarinis avilio dugno valymas (jeigu spėjama iki tai padarant pačioms bitėms). Ar švariai išvalėme dugnus, galime įsitikinti savo akimis, o ar visiškai sunaikinome erkes prieš žiemą – to tikrai neįžiūrėsime. Pats naikinimo priemonių naudojimas neturėtų būti eilinis veiksmas: panaudojau ir manau, kad erkės sunaikintos, darbas padarytas. Čia reikia rimtesnės kvalifikacijos: įvertinti, kas prieš tai buvo naudojama, kokia aplinkos temperatūra, ar yra perų lizde ir t.t. Tik pasirinkus efektyviausią variantą, galima tikėtis gerų rezultatų ir bent iki kitų metų leisti sau užmiršti varozės problemą.

Dar kitas dalykas iš realaus gyvenimo: jeigu varozė gydoma neįvertinus daugelio faktorių, gerų rezultatų sunku ir tikėtis, vidutiniškai sunaikinama apie 85 proc. šeimoje esančių erkių. Likę 15 proc., pavertus skaičiumi, gal iš pradžių ir nebūtų daug, bet kas metai erkių kiekis didėja ir po kokių 6–8 metų jis yra toks, kad kitos vasaros gale erkės įveikia bičių šeimą, nepriklausomai nuo to, ar bitininkas jas buvo pradėjęs naikinti, ar ne.

Vaistų reklamose bei instrukcijose rašoma, kad jie veikia vos ne visu šimtu procentų, tačiau, norint taip pasiekti, reikia labai tiksliai tas priemones naudoti pagal laiką, oro temperatūrą, situaciją lizde. Kiekviena erkių naikinimo priemonė turi tam tikrų silpnų vietų ir tik išvengus jų galima tikėtis efektyvumo.

Pabandysiu tai apibūdinti: amitrazei būtina, kad visai ar beveik nebūtų perų lizde, bitės ne kamuolyje, panaudoti reikia du kartus (jei nieko kito nebuvo naudojama tą rudenį); akaricidinėms juostelėms kyla grėsmė dėl susidarančio atsparumo, kai metai iš metų naudojamos būtent juostelės ar dar ir laikomos per žiemą lizde; rūgštims turi būti palanki aplinkos temperatūra, teisingos dozės, bet ir to laikantis pasiekiamas efektyvumas nėra labai aukštas; timolo naudojimas mūsų sąlygomis yra problemiškas; biotechniniai būdai ar eterinių žolių naudojimas reikalauja daug darbo, tačiau aukšto efektyvumo beveik neįmanoma pasiekti.

Šiuo apibūdinimu noriu įrodyti, kad pasiekti maksimalų erkių naikinimo rezultatą sudėtinga, todėl per kelis metus erkių kiekis gali susikaupti iki mirtino bičių šeimai.

Naujos grėsmės ir kaip jų išvengti

Tai būtų straipsnio antraštės paaiškinimas ir patarimas kaip elgtis. O gali būti taip, kad tuose šalies bitynuose, kurių dar nepalietė ši bėda, tai gali įvykti netrukus ir būtent dėl tos erkių skaičiaus didėjimo schemos. Visa aprašytoji situacija paprastai susidaro, kai vieną kartą per metus su kuria nors priemone, naikinamos erkės. Jeigu naikinsime du kartus (pavyzdžiui, po medunešio juostelės ar skruzdžių rūgštis, o vėlyvą rudenį – oksalo rūgštis ar amitrazė), tai tikimybė, kad erkių kiekis tikrai liks minimalus, yra daug didesnė.

Kaip rodo praktika, taip gydyti (dukart) nebūtina kasmet, pakanka tai vykdyti kas 2–3 metai ir grėsmių, kad bitės žus dėl varoa erkių bei virusų, neturėtų iškilti. Tokie būtų mano pastebėjimai ir patarimai, paremti pasaulinės situacijos analize, pokalbiais su Lietuvos, daugelio kitų šalių bitininkais ir darbu savame bityne.

 

Spausdinti