Nors kartais atrodo, kad bitės medų neša kaip aitvarai turtus, bitininkystė – ne kiekvienam paklūstantis verslas. Šimtą bičių avilių laikantis šilališkis ūkininkas Jonas Rabačius savo verslą vadina gyvenimo būdu ir tvirtina, kad tam, kuris nemoka įsiklausyti į gamtą, jo imtis neverta.

 Jonas Rabačius

Vaizdingame Akmenos upės slėnyje Kreivų kaime J. Rabačiaus įkurtas bitininkystės ūkis – toli nuo civilizacijos. Čia gandrą sutiksi greičiau nei žmogų, o gegutės kukuoja garsiau už bitininko senelių sodybos pusėn sukančius automobilius. Žmogus vis rečiau įžengia į Akmenos slėnį– niekas nebenori dirbti lyg pelenai tarp pirštų byrančią, menkai derlingą žemę, todėl laukai spėjo apželti krūmais, susiformavo natūralios pievos.

Tokia vieta – rojus bitėms, todėl auksu tįstančiame J. Rabačiaus bičių suneštame meduje galima užuosti ir pajausti visų pavasario žiedų kvapą ir skonį. Vienintelis civilizacijos požymis – gražiai išdirbtas gal 2 ha laukas, kuriame dar nespėjo sudygti Jono pasėti grikiai. Juos irgi lankys bitės, nes iš grikių žiedų nektaro pagamintas medus – ypatingas, turi ypač daug geležies, reikalingo nusilpusiems, mažakraujyste sergantiems žmonėms.

Dievo vabalėlius J. Rabačius išmoko suprasti dar vaikystėje. Vos prastypęs su seneliu eidavo prie avilių – palaikydavo korius, padėdavo parnešti namo medų, tekinas lėkdavo pasakyti apie išskridusius spiečius. Jau tada Jonui bitės buvo tarsi stebuklas, išgyveno tik dėl to, kad šie vabalėliai taip skaudžiai gelia. Ir vylėsi, kad jo bitės nebus piktos.

Žydinčiose pievose užgimusi svajonė pildytis pradėjo tuomet, kai penkiolikos būdamas išsikėlė iš medžio pirmąjį spiečių ir suleido į senelio dovanotą avilį. Nuo tada kiekvieną vasarą greta braškes turgelyje pardavinėjančios mamos stovintis Jonas siūlydavo pirkėjams savo bičių medų ir jau rimtai planavo tapti bitininku.

Todėl baigęs Šilalės vidurinę mokyklą daug nesvarstęs išvažiavo į Kauną Mičiurino tarybiniame ūkyje-technikume mokytis bitininkystės, o grįžęs su bitininko diplomu į tėviškę perėmė iš senelio dar pokario metais įkurtą bityną. Ir jau daug metų jame tvarkosi vienas. Jonas tvirtina, kad sunku rasti pagalbininką, kuris nebijotų skaudžiai smingančių geluonių, o bitės nemėgsta svetimų žmonių ir nenori jų įsileisti į bityną.

Neturėdamas rimtų pagalbininkų, J. Rabačius neplanuoja plėsti bityno, tačiau daro viską, kad jo bičių medus būtų pačios aukščiausios, išskirtinės kokybės produktas. 1998 metais įregistravęs ekologinį bitininkystės ūkį, pernai J. Rabačius nusprendė išbandyti Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos paramos priemonę „Dalyvavimas maisto kokybės schemose“, įvykdė reikalavimus sertifikatui gauti ir ant auksu spindinčių stiklainių užklijavo etiketę su ženklu „Kokybė“.

Kai kas antrą penktadienį J. Rabačius atvažiuoja prekiauti į S. Daukanto pėsčiųjų taką Kaune, jo visada jau laukia pirkėjai. Tai, kad išskirtinės kokybės produktas yra maždaug penktadaliu brangesnis, pirkėjų, pasak J. Rabačiaus, negąsdina.

- Didžiuosiuose miestuose gyvenantys žmonės labiau supranta, kuo skiriasi natūralus, sveikas produktas nuo tų, kurie išgaunami nežiūrint į reikalavimus ir dėl to yra pigesni. Nors visada turiu lankstinuką su išskirtinės kokybės produktų aprašymu, ne kiekvienam prisieina aiškinti, kuo šie gaminiai ypatingi – žmonės jau žino ir juos vertina, - sakė bitininkas. 
J. Rabačiaus bityno išskirtinės kokybės produkcija paklausi ir ekologiško, sveiko ir natūralaus maisto krautuvėlėse „Du Medu“. Sveiko maisto parduotuvėlių, kurioms Šilalės bitininkas teikia savo bityno medų, yra ir Klaipėdoje, Palangoje, žemaičio iškopinėto medaus galima įsigyti Tauragės turguje. Neišsižada bitininkas ir draugystės su didžiaisiais prekybos centrais, tačiau kol kas stengėsi būti arčiau pirkėjų, kad galėtų sužinoti žmonių nuomonę, poreikius ir išpildyti visus jų pageidavimus.

Dėl to J. Rabačius greta stiklainių su medumi visada pasideda ir bičių duonelės, žiedadulkių, pikio, atsiveža medaus pilnų, ką tik iš avilio išimtų korių.

Jonas tikina, kad gaminti išskirtinės kokybės produktą visai nesunku – jo bitės, nuo seno mediniuose aviliuose įkurdintos toli nuo civilizuoto pasaulio, neša labai gerą medų, o bitininkui teliko įgyvendinti visai nedidelius reikalavimus – pilstyti medų į stiklines talpyklas, jį sukant ir fasuojant nenaudoti jokių plastikinių indų.

Neišsigando J. Rabačius ir reikalavimo tirti medų Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto laboratorijoje.

- Tai, kad kasmet reikia tirti produkto kokybę, visiems tik į gera – juk ne tik vartotojui, bet ir man pravartu žinoti, kokį medų neša bitės. Ne kas kitas, o pats esu atsakingas už savo produkto kokybę, - tvirtino žemaitis.

Už medaus kokybę galvą guldantis žemaitis pradžiugo, gavęs atsakymą, kad jo ūkyje bičių sunešto medaus kokybiniai parametrai neįtikėtinai gerai – 5-hidroksimetilfurfurolo (HMF), atspindinčio medaus paruošimo ir laikymo sąlygas, kiekis – vos 3 mg, nors leidžiama iki 25 mg/kg. Bitininkas profesionalas tvirtina, kad HMF atsiranda šildant medų, keletą metų laikant jį kambaryje ar primaišius į medų sirupo. Kai medų laikai tamsiai ir vėsiai, pasak Jono, nieko jam neatsitinka. 
Nors išskirtinės kokybės produktų realizavimo laikas gerokai trumpesnis už įprastus medaus pardavimo terminus, J. Rabačius nesijaudina – rudeninio sukimo medų baigė parduoti prieš Naujuosius, o pavasarinį vos spėja imti iš avilių, todėl bitininko sandėliai kol kas tuštutėliai.

- Per savaitgalį parduodu daugiau medaus, nei spėju išimti ir paruošti per savaitę, - „ŪP“ sakė J. Rabačius, apgailestaujantis, kad šis pavasaris medunešiui nebuvo palankus. Nors prieš šv. Velykas smarkiai atšilęs oras padėjo bičių šeimoms sustiprėti, vėliau beveik visos dienos buvo vėsios ir vėjuotos – tokiomis dienomis bitės nuo savo avilių toli neskrenda...

Ar vasara bus palanki medunešiui, kol kas neaišku – tai priklausys nuo to, kaip gausiai miškuose žydės avietės, Akmenos šlaituose – mažalapės liepos, o pievose – baltieji dobiliukai. Liepos, kurių medaus labai dažnai pageidaujama, pernai žydėjo, bet nektaro, pasak Jono, visai neišskyrė. 
- Tai jos daro tik kas 3-5 metai, todėl ne kasmet liepų medaus gali turėti ,- sakė bitininkas, nuo mažens gyvenantis gamtoje.

Nederliaus metų Jonas nesibaimina, nors gal ir turėtų. Juk visas J. Rabačiaus ūkis ranka apglėbiamas – 10 ha ir beveik viskas – pievos. Anksčiau sėdavo daugiau grikių, dabar tik tiek, kad bitėms darbo būtų. Medunešį palengvina pasėdamas hektarą kitą ir specialių medingųjų augalų – facelijų. Bet jei jau taip atsitiks, kad kuriais metais bitės medaus suneš mažiau, bitininkas, pasak Jono, niekada neliks plikas – bus vaško, pikio, kitų produktų. Žiūrėk, neišlaidaudamas ir išgyvensi.
Šilalės bitininkų draugijai „Vaškas“ vadovaujantis ūkininkas sako, kad iš 40 jų draugijos narių didžioji dauguma turi tik iki 10 bičių avilių.

- Bet medų parduoda visi, todėl konkurencija tarp bitininkų pastaruoju metu didėja. Nė vieno nesistengiu aplenkti, nes man svarbiausia – medaus kokybė, - sako bitininkas iš pašaukimo J. Rabačius.

Taigi Akmenos slėnio medžių ir pievų žiedus bitės lanko mažų mažiausiai šešias dešimtis metų. Jos nešė ir neš medų tol, kol šiame atokiame Akmenos upės slėnyje bus žmogus, mokantis jas suprasti.