Laukinės bitės - Kamanės

Written on .

Kamanė yra laukinis, tačiau labai reikalingas vabzdys sodyboms. Jos apdulkina daug augalų, kurių neapdulkina bitės, be to, skraido ir lietingomis, apsiniaukusiomis dienomis, kai bitutės neskraido. Apie kamanių naudą retai kas susimąsto, Lietuvoje, turbūt, tik vienetai yra žmonių, kurie stengiasi prisivilioti į savo sodybą šį sodo pagalbininką. Jei sukursite pas save palankias kamanėms sąlygas, tai šis gyvūnėlis pats atskris ir apsigyvens šalia jūsų. Kamanė apdulkins ir tuos laukinius augalus, kurių neapdulkina kiti vabzdžiai. Todėl atsiradus kamanei jūsų sklype turėtų jame padidėti ir laukinių augalų įvairovė. Tikimės, kad šis straipsnis padės pakeisti skaitytojo požiūrį į šiuos vabzdžius ir praturtins jo sodybos pievutes.

Susijęs vaizdas

Kai tik nutirpsta sniegas...

Kai tik nutirpsta sniegas ir pražysta blindės, pasirodo stambiausia mūsų krašto bitė – kamanė. Stora, tankiais kailiniais pasipuošus. Nebe reikalo tokį šiltą rūbą nešioja – ne tik pavasaris, bet ir vasara pas mus ne visada lepina šiluma, o šeimą reikia maitinti, tad triūsia rūpestinga motinėlė nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. Neapsakomai maloni kamanės daina pavasario išsiilgusiems, tik jai pačiai prasideda didžiausi rūpesčiai.
Vaizdo rezultatas pagal užklausą „bumble bee“
Kamanės lizdas
Vos atsigavusi po žiemos miego, kamanė motinėlė imasi ieškoti vietos lizdui. Skraidydama prie pat žemės, nuodugniai apžiūrinėja visas ertmes, urvelius, kiekvieną žolės kupstą. Pievose kamanės dažniausiai renkasi senus pelėnų, kurmių, paukščių lizdus, miškuose apsigyvena išpuvusiuose kelmuose, medžių drevėse, po samanomis, upių krantuose tarp akmenų, po nusvirusia velėna, žodžiu ten, kur pakankamai sausa ir yra šiek tiek vietos.Susijęs vaizdas
Lizdą supina iš samanų, sausų smulkių žolelių. Dar nebaigus lizdo statybos motinėlė iš vaško nulipdo kelis narvelius ir į vieną iš jų padeda keletą kiaušinėlių. Kituose laiko medaus atsargas juodai dienai. Maždaug po 20-30 dienų išsirita pirmosios darbininkės – musės dydžio kamanės ir nuo to laiko motinėlė visą laiką būna lizde ir užsiima tik kiaušinėlių dėjimu. Antroje vasaros pusėje darbininkių būna apie 100-200, o stipriose šeimose ir dvigubai daugiau. Rugpjūčio pradžioje atsiranda patinai, o netrukus ir lytiškai subrendusios patelės. Patinai, apvaisinę pateles, žūva, o jaunos motinėlės rudenį įsirausia į žemę, lenda po samanomis ar šiaip įvairiuose plyšiuose laukia pavasario, kad vėl uždainuotų pražydusiose blindėse.
Vaizdo rezultatas pagal užklausą „bumble bee home“

Kamanė iš visų bitinių vabzdžių atspariausia šalčiui, todėl gali gyventi ir poliariniuose kraštuose, kur tik yra žydinčių augalų. Savo storų kailinių dėka gali palaikyti virš 30°C kūno temperatūrą, todėl skraido jos ir vėsų rytmetį, ir darganotu oru. Kamanių Lietuvoje galėtų būti apie 20 rūšių, bet tik keletas yra plačiau sutinkamų, nes, kaip ir visiems laukiniams padarams, joms dabar ne patys geriausi laikai. Žemės ūkio intensyvumas, didėjantys monokultūrų plotai baigia išnaikinti natūralias pievas ir kamanės paprasčiausiai neturi kur gyventi. Jeigu dar pridėsim vis gausiau žemės ir miškų ūkyje naudojamas chemines priemones, pamatysim, kad padėtis iš tikrųjų tragiška. Daug kamanių lizdų sunaikinama šienaujant pievas, o kuriuos aplenkia dalgis ir nesutrina ratai – nupjautoje žolėje lengvai aptinka paukščiai ir žvėreliai, mėgstantys pasmaguriauti medumi ir lervutėmis. Ariant dirvonus, naikinant krūmynus, intensyviai kertant miškus ir ardant samanų paklotę sunaikinamos potencialios lizdavietės. Mažėjanti laukinių augalų įvairovė neužtikrina nepertraukiamo medunešio, kamanės ne visada gali išmaitinti gausias šeimas, išauginti produktyvias jaunas motinėles.

Nors jas galima pamatyti beveik visur, netgi miestų pramoniniuose rajonuose, vis tik tikroji kamanių karalija yra sausos natūralios pievos, saulėti upių krantai ir smėlingų pušynų pakraščiai, kur visą vasarą nesiliauja žiedų margumas. Žinoma, gyvena jos ir ūksminguose lapuotynuose, ir pelkėse, ir ten, turbūt, yra mažiausiai pažeidžiamos, bet dėl nepakankamos žiedų gausos ir sezoniškumo nėra gausios. Pamatysim kamanes ir soduose, kiemuose, kartais jos apsigyvena žmogaus sukurtoje aplinkoje. Tik vargu ar tuo reikėtų džiaugtis. Tokiose šeimose išaugę jaunos motinėlės kitais metais ieško savo lizdams panašių vietų, o žmogaus kaimynystė nelabai patikima... Jei pavasarį buvo skylė po laiptais, tai dar nereiškia, kad vasarą šeimininkas jos neužtaisys.
Kamanių būna įvairių
Geriausiai pažįstama ir dažniausiai sutinkama žeminė kamanė (Bombus terrestris L.) – stambiausia Lietuvoje gyvenanti bitė. Kūnas 24-28 mm ilgio, tamsus. Galva ilga. Priešnugarinėlė su geltona skersine juostele. Pilvelio antrasis segmentas geltonas, o galas baltas. Ji sutinkama visur, bet dažniausiai sausose pievose ir pamiškėse.

Soduose ir parkuose dažna sodinė kamanė (Bombus hortorum L.). Ji trumpesnė, kūnas iki 24 mm ilgio. Galva ilga. Skydelis ir priešnugarėlė apaugę šviesiais plaukeliais. Pirmasis pilvelio segmentas gelsvas, galas baltas.

Raudonuosius dobilus dažniausiai lanko laukinė kamanė (Bombus agrorum F.). Ji dar mažesnė, iki 22 mm. Krūtinės ir pilvelio nugarinė pusė rusva. Pilvelio viduriniai segmentai su juodomis juostelėmis.

Kamanių įtaką kultūrinių augalų, ypač raudonųjų dobilų derlingumui pastebėta jau seniai. 1973 m. Omsko srityje įkurtas draustinis, kuriame pradėta tirti kamanių aklimatizacija. Dabar daugelyje šiaurės šalių bandoma kamanes prijaukinti, jos įkurdinamos šiltnamiuose, sėklinių kultūrų laukuose. Didelį susidomėjimą agronomams kamanės sukėlė dėl ypatingos kūno sandaros. Jų straublelis ilgiausias tarp bičių, 8-13 mm, gali pasiekti giliai esančias nektarines (pvz., raudonųjų dobilų), todėl jos lanko ir tuos žiedus, kurių nelanko naminės bitės, be to dėl savo plaukuotumo, kuris palaiko kūno šilumą, jos yra aktyvios ilgesnę paros dalį ir lietingomis dienomis, kai kitos bitės neskraido.

Sulaukė kamanės pripažinimo ir tarp tų, kurie gamtos turtus ne tonomis matuoja. Teko skaityti vieno ruso straipsnį, kur jis perspėja, kad kamanių šeimos stebėjimas yra iš dalies pavojingas, nes „įtraukia visiškai.“ Iš tikrųjų šių pūkuotų „paukštukų“ gyvenimas pilnas žavesio. Ankstyvą rytą, kai saulėtekio spinduliai sužybsi rasotuose pievų žieduose, nektarą gerianti kamanė tarsi įprasmina saulės ir žemės sąjungą. Visa jos būtis dvelkia ypatinga švara. Tikrai pavojinga stebėti kamanių gyvenimą – jos gali atskleisti mūsų poreikių niekingumą.

Kamanininkystė
Dabar kamanių laikymo nelaisvėje sąlygos yra pakankamai geros. Jos laikomos net uždarose patalpose, arba lauke ir poruojamos voljeruose, kad būtų galima per žiemą išsaugoti motinėles ir pavasarį sudaryti naujus lizdus. Pavojus tas, kad ūkinė kamanininkystė gali pasukti bitininkystės keliu, kai selekcijos būdu buvo sunaikintos natūralios bičių rasės, daugelyje vietų išnyko laukinės bitės, per tūkstantmečius praėję ilgą prisitaikymo prie vietos sąlygų kelią. Belieka tikėtis, kad kamanių laikymas neįsigalės taip plačiai, nes iš jų kol kas neįstengiama gauti medaus, nors jau teko girdėti apie tokį ūkį Aliaskoje, kur buvo nurodytas vidutiniškai surenkamo medaus kiekis (berods 70g ar panašiai). Kamanių medus labai vertingas, vertinant pagal organizmui naudingų medžiagų kiekį, dvigubai naudingesnis už bičių medų.Vaizdo rezultatas pagal užklausą „bumble bee home“

Kaip prisivilioti kamanes
Yra visiškai paprastų būdų prisivilioti kamanes arčiau namų ir taip pasitarnauti jų populiacijai. Gal čia ir padėtų kitų sukauptos žinios, bet nepalyginamai vertingesnė yra informacija, kurią teikia jos pačios. Visas žemės ūkis pasuko mums gerai žinoma linkme dėl to, kad ūkininkai, užuot stebėję augalų ir gyvulių gyvenimą, vadovavosi mokslinėmis žiniomis iš autoritetingų šaltinių ir dabar neturi žemė didesnio priešo už žemdirbį, kuris, atrodo daro viską, kad tik niekas neaugtų. O vis tiek auga.

Taigi svarbiausia ko reikia kamanėms – nepertraukiamo medingų augalų žydėjimo nuo ankstyvo pavasario iki rudens ir saugios vietelės lizdui. Jei gyvenate pamiškėje ar šalia namų yra natūralios pievos lopinėlis, tai kartu su sodyboje auginamais kultūriniais augalais to turėtų ir užtekti. Pavasarį pagrindinis maisto šaltinis yra žydintys gluosninių šeimos krūmai ir medžiai, vėliau kamanės dūzgia vaismedžiuose, o paskui įvairiausių pievų gėlynuose. Labai gerai, kai arti yra didelė ankštinių augalų įvairovė: dobilai, liucernos, gargždeniai, lubinai, vikiai, pelėžirniai... 

Kamanėms nereikia didelių ganyklų, tik svarbu, kad maitintųsi jos kuo arčiau lizdų ir neeikvotų energijos tolimiems skrydžiams. Tada pasiruoš pakankamai maisto atsargų blogesniam metui ir nedidelė augalų žydėjimo pertrauka ar užsitęsę blogi orai nepadarys joms nieko blogo. Žinoma, dirbtinėse lizdavietėse laikomas kamanes galima maitinti, tam tinka per pusę atskiestas bičių medus arba saldi tešla, parduodama bitininkystės parduotuvėse, bet tokiu būdu galima padaryti meškos paslaugą ir atpratinti kamanes kaupti maisto atsargas. Be abejo, kritiniais atvejais tuo pasinaudoti verta.

Yra du pagrindiniai dirbtinių lizdaviečių tipai. Galima paprasčiausiai iškasti žemėje duobutę, įdėti į vidų sausos, smulkios žolės ar samanų, iš viršaus uždengti lentele ir užmaskuoti velėna. Landą palikti siaurą, 10-15 mm. Kamanės mėgsta, kai landa yra pakankamai ilga, kad, įlindusi į urvelį, ne iš karto patektų į lizdelį. Tvirtesnėje dirvoje galima tiesiog pradurti lazda skylę, o biresnėje suformuoti landą iš siaurų lentelių ar panašios medžiagos. Jei landa bus bent 20cm ilgio, turėtų užtekti. Besidomintys kamanių gyvenimu turėtų stebėti, kaip įrengti pievose graužikų, kurmių lizdai, kuriuos kamanės labiausiai vertina. Šios žinios toli pranoksta tas, kurios įgyjamos, darant laboratorinius bandymus. 

Galima daryti ir aviliukus. Jie sukalami iš neobliuotų lentų, geriau su nuimamu stogeliu. Aviliuko tūris turėtų būti apie 2 dm/3, taigi maždaug 20x10x10 cm. Priekyje išgręžiama skylė landai ir prie stogelio kelios skylutės vėdinimui. Vidinė pusė ištrinama žemėmis ir įdedama medžiagos lizdui. Pavasarį pievose galima rasti daug žieminių pelėnų lizdų, turbūt tai būtų geriausias variantas. Aviliukai gali būti užkasami į žemę ir landa padaroma panašiai kaip duobutėse, arba statomi ant žemės. Žemės paviršiuje stovintiems aviliukams landa padaroma iš lentelių, sukalus stačiakampį vamzdį, ar paliekama skylutė kaip inkile. Svarbu, kad kamanių lizdai būtų saulės šildomoje vietoje, bet apsaugoti nuo perkaitimo, todėl aviliukų stogus reikia pridengti samanomis, velėna ar kita natūralia medžiaga. Taip pat į lizdus turi nepatekti lietaus vanduo ir drėgmė iš žemės. Didelis kamanių priešas yra skruzdės. Nuo jų sunku apsisaugot, todėl, statant aviliukus, reikia žiūrėti, ar nėra skruzdėlyno arti lizdavietės.

Lizdavietės turi būti paruoštos kamanėms pradėjus skraidyti, maždaug balandžio pirmoje pusėje. Jas galima išdėstyti grupėmis po keletą, 1-2m atstumu viena nuo kitos.
Vaizdo rezultatas pagal užklausą „bumble bee home“
Kaip apgyvendinti kamanes? Geriausia, kad jos pačios apsigyventų. Galima, pastebėjus lizdo ieškančią motinėlę, ją pagauti ir įleisti į aviliuką. Jeigu jai patiks- išskridusi apsuks ratą ir grįš atgal. Kai kurie autoriai pataria įleisti motinėlę vakare prieš temstant ir užkimšti landą, o ryte atkimšti. Tokiais atvejais pravartu į vidų įdėti truputį maisto. Lizdo ieškanti kamanė skraido lėtai, pažeme, retai tupia ant žiedų, apžiūrinėja visus urvelius, plyšelius, visur stengiasi įlįsti. Dažniau tai daro antroje dienos pusėje. Gaudant reikia būti atsargiam ir nesužaloti jos, geriau tai daryti stikliniu ar plastikiniu indu, kurį galima prinešti prie landos ir palaukti, kol kamanė aprims ir pati įlįs į vidų. Negalima gaudyti tos, kuri neša ant užpakalinių kojyčių žiedadulkes-ji jau maitina savo šeimą. Kai motinėlė apsigyvens, jūsų darbas bus baigtas. Nebent saugoti lizdus, kad jų kas nors neišplėštų. Ir, žinoma, stebėti. Rudenį, kai jaunos motinėlės palieka lizdą, žūsta visos darbininkės ir nespėjusios užaugti lervutės, ir, jeigu metai buvo geri, gal dar liko lašelis kamanių medaus? Ką gi, ne kiekvienam lemta jo paragauti.

Malonių jums įspūdžių, draugaujant su įstabiomis kailiniuotomis kaimynėmis.
Info:Saulius Jasionis
Foto: interneto įvairūs psl.

Spausdinti