Bitininkystės virusas tęsiasi ištisus metus

Written on .

Du bitininkai – Vaidas Arbutavičius ir Žygimantas Jankevičius – bitininkauja skirtinguose bitynuose. Vienas medų renka senoviniu būdu, kitas naujovišku, tačiau abu sutaria: bitės įdomios ne tik dėl to, kad neša vertingą produktą – ne ką mažiau intriguoja ir „asmeninis“ jų gyvenimas.

Ateityje prie Vaido Arbutavičiaus bityne ketina prisidėti ir žmona Monika, ir sūnus Adamas. A. BANKAUSKAITĖS nuotr.  

Bityne kaip kurorte

Nors rugpjūtis bitininkams – medkopio pabaiga, dar nereiškia, kad jie sėdės koją ant kojos užsikėlę ir žiemą miegos ant krosnies. Priešingai: darbai bitynuose nenutrūksta visus dvylika mėnesių, tik vienu metu reikia dirbt kaip reikiant, o kitu galima ir knygą paskaityti, ir pažvejoti, ir daugiau laiko skirti artimiesiems.

Kita vertus, sako bitininkai, pats bitynas jiems kaip kurortas, čia pailsi ir kūnas, ir siela. Tai gyvenimo būdas, tad kiekviena diena, praleista bičių draugijoje, atneša daug įvairių įspūdžių bei naujų potyrių.

Pradėjus kalbą apie bičių gyvenimo subtilybes, bitininko profesiją ir medaus derlių iškart atgijo prisiminimai apie pasakų meškiuką Mikę Pūkuotuką. Jis yra pasakęs: „Viskas, mano manymu, atsitiko todėl, kad aš per daug mėgstu medų.“ Mat labai panašiai nutiko ir vienam šio straipsnio herojų – 31-erių bitininkui Vaidui Arbutavičiui.

Panevėžietis užaugo, kaip pats sako, ant asfalto – vaikystėje pas močiutę buvo matęs porą avilių, ir tiek.

„Prisimenu, kaip būdamas trejų metų atsitūpęs prie avilio pirštu stumdydavau bites, stebėjau, kaip jos dirba, kažkur skuba, išskrenda ir vėl parskrenda, – pašnekesį pradėjo V. Arbutavičius. – Dar vaikystėje labai mėgau medų. Tėvai mano potraukį šiam saldumynui ribodavo, be ne iki galo. Medų valgydavau tiesiai iš stiklainių, pajėgdavau šaukštu išgremžti tik vidų, stiklainių vidiniai kraštai likdavo aplipę, todėl tėveliai iš tiesų manydavo, kad jie pilni. Aišku, stiklainio svoris išduodavo, kad ten tuščia!“

Mokėsi iš klaidų

Galvoti apie bitininkystę jaunas vyras pradėjo paauglystėje – būdamas 13 metų nusprendė mokytis šio amato. Bet į vaikinuko norą prižiūrėti bites rimtai pažvelgė vos keli bitininkai. Artimieji siūlė susirasti „normalų darbą“.

„Močiutė jau bičių nebeturėjo, tačiau pirmąjį pradžiamokslį davė būtent ji. Daug pasakojo apie bičių ir bitininko darbą, augalus ir medų…“ – prisimena vyras.

Norėdamas daugiau sužinoti apie bitininkystę, V. Arbutavičius dirbo padėjėju ir mokėsi tikrame bityne. Pirmuoju jo mokytoju maloniai sutiko būti Jonas Starkevičius, jis tuo metu prižiūrėjo apie tris dešimtis bičių šeimų.

„Dabar Joną vadinu bičiuliu, – šypsosi Vaidas. – Jis išmokė suprasti bičių savijautą ir nuotaiką, pažinti jų šeimos vidinę tvarką. Kartu dirbome kiekvieną gražią vasaros dieną, sukome medų, rinkome žiedadulkes, atlikome kitus darbus. Vasaros pabaigoje ruošėme bites žiemoti, rinkome pikį, tvarkėme tuščius avilius, kalėme rėmelius, lydėme vašką, kūlėme bičių duonelę.“

„Kiekvienas darbas turi savitumų, kurie reikalauja patirties, todėl dirbant pasitaikydavo ir klaidų, tačiau patyręs bitininkas jas greitai ištaisydavo“, – priduria jaunas bitininkas.

Pats skaniausias

Vėliau Vaidui teko mokytis ir dirbti pas bitininką profesionalą Kęstutį Misevičių. Pastarojo patirtis ir turimų bičių šeimų skaičius išmokė naujoką dirbti sparčiai, darbus atlikti greitai ir kokybiškai, numatant bičių gyvenimo pokyčius iš anksto.

„Dirbdamas pas bitininką Kęstutį iš jo gavau dovanų pirmus tris avilius, o pirmasis mokytojas Jonas padovanojo pirmąją bičių šeimą. Netrukus pagavau spiečių ir jau turėjau dvi bičių šeimas. Tada prasidėjo mano bitininkystė. Vis eidavau ir eidavau prie savo avilių, žiūrėdavau, ar bitutės dirba darbščiai, ar viskas gerai. Atsimenu ir pirmąjį medų, išsuktą iš savo avilių, – atrodė pats skaniausias.“, – prisimena V. Arbutavičius.

Dabar Vaidas savarankiškai bitininkauja jau šešiolika metų. Kol kas savame bityne Panevėžio rajone šeimininkauja vienas, tačiau netrukus į šią veiklą ketina įsitraukti ir žmona Monika.

V. Arbutavičius po truputį plėtė bityną. Aviliai į jį atkeliavo įvairiausiais būdais: vienus bitininkas gavo dovanų, kitus pirko, dar kitus susikonstravo pats.

Šiuo metu Vaidas augina per 80 šeimų, kiekvienais metais keletą avilių nuveža prie medingųjų augalų – aviečių, grikių ar kmynų. Ten bitelės surenka įvairesnio, o kartais retesnio medaus.

Šeimos hierarchija

Anot V. Arbutavičiaus, bitės – unikalūs ir iki šių dienų išlikę kaip archajiniai gyviai. Nors jos auginamos žmonių, bet jie nepakeitė gamtos suformuotų instinktų. Bitė kaip buvo, taip ir liko laukinė, – tai žmogus prie jos prisitaikė.

Nuo senovės lietuviai gerbė bites, net sakydavo, kad miršta tik žmonės ir bitės. Vaidas tam visiškai pritaria: bitės reikalauja daug dėmesio, joms reikia atiduoti pagarbą. Bitininkas sako, kad negalima prie bičių eiti blogos nuotaikos ar nešvariam – bitės tokį šeimininką ar svečią greitai išveja iš bityno.

Jos įprastai gyvena keliasdešimt tūkstančių narių turinčiomis šeimomis, tad be savo bendruomenės bitė yra niekas – viena ji negali užtikrinti sau išgyvenimo. Motinėlė, kaip ir tranas, niekada neneša medaus, todėl sunkiausia našta tenka bitėms darbininkėms. Jos – avilio variklis.

„Bitės – kaip ir žmonės: vienos darbingos, kitos ne, vienos piktos, kitos labai draugiškos. Vieną dieną jos gali skraidyti laimingos, kitą dieną būti suirzusios ir nepatenkintos, – pasakoja V. Arbutavičius. – Jų šeimose labai stipri hierarchija. Avilį valdo motinėlė, o išsiritusios bitės pagal amžių atlieka tam tikrus darbus. Jauniausios bitutės valo korio akutes, vyresnės perima atneštą medų, dar vyresnės medų atneša į avilį. Yra dar sargybinės bitės, kurios saugo avilį nuo svetimų bičių ir vapsvų. Palydovių kompanija rūpinasi motinėle – aplink ją vaikšto, valo ir maitina.“

„Viskas vyksta pagal amžių: mokinės patampa studentėmis, o vėliau ir darbuotojomis“, – priduria su šypsena.

Bitininkai nevagia – vagia bitės

Bičių gyvenimas, sako V. Arbutavičius, sutvarkytas taip, kad daugumą funkcijų jos gali atlikti tik funkcionuodamos kaip bendruomenė. Netgi geluonis veikia taip, kad juo pasinaudojusi bitė žūva – ji gyvybę atiduoda už bendruomenę. Taigi bičių pasaulyje šeima yra viskas: joje ji gimsta, šeimos nariai ją augina, po to ji augina kitus šeimos narius ir galiausiai prireikus dėl jos miršta.

Vaidas žino, kad savoje šeimoje bitės nesipyksta, tačiau pykčių tarp kitų avilių tikrai būna.

„Bitės labai darbščios, bet lygiai taip pat godžios, – aiškina bitininkas. – Kiekvieną medaus lašą, kad ir kur randa, tempia namo, nenuostabu, kad jos mėgsta plėšikauti. Kai gamtoje nebėra medaus, jos skraido po bitynus ir ieško sergančių šeimų. Radusios silpną šeimą, pradeda ją atakuoti, sugelia ir pavagia medų. Jeigu mato, kad šeima stipri ir kovinga, užpuolikės pasitraukia.“

Verda kovos

Vaido bitutės medų neša į skirtingo tipo avilius. Dauguma bičių šeimininkauja naujoviškai – daugiaaukščiuose aviliuose, kitos dirba dadano tipo nameliuose, nors pastarųjų bityne liko tik keli.

Naujoviški aviliai, anot V. Arbutavičiaus, palengvina bitininko darbą. Daugiaaukščius avilius, lyg žaislines kaladėles, galima krauti vieną ant kito: iš atskirų nedidelių 4–5 avilių galima sudėti „dangoraižį“, į kurį lipama kopėčiomis. Juos galima transportuoti – jie kraunami ant platformos ir į bitynus gabenami specialia priekaba.

„Bitininkauti pradėjau nuo tarybinių – dadano avilių, tačiau remdamasis užsienio ir vietinių profesionalų bitininkų patirtimis nusprendžiau išbandyti naujas technologijas, – sako bitininkas. – Pastebėjau, kad su daugiaaukščiais aviliais patogiau dirbti, galima rinktis kelis variantus, lengviau dauginti bites, išvengti spiečių.“

Tiesa, fizinio darbo, prisipažįsta V. Arbutavičius, šitaip daugiau. „Vienas aukštas su medumi sveria apie 20–25 kilogramus, bet, kol jaunas, galiu nešioti“, – juokiasi.

„Dadanuose pagrindinis darbas vyksta su rėmeliu: vieną ištraukei, kitą idėjai, – tęsia pasakojimą Vaidas. – Dadanininkai dažnai ginčijasi ir nuolat užverda kovos, pas ką daugiau medaus, kurio geresnis. Ir vieni, ir kiti aviliai turi savų pliusų. Dėl medaus kiekio sunku pasakyti – manau, viskas priklauso nuo bitininko. Nors, jeigu pradėčiau ginčytis, sakyčiau, kad bitės prigimtis – medų nešti ne į šonus, o į aukštį, todėl dadanų atsisakiau palaipsniui. Dabar turiu penkis – bet tik iš nostalgijos…“

Tęsia senas tradicijas

O štai pasvalietis Žygimantas Jankevičius, bičių ūkį perėmęs iš tėvelio, neįstengia išsižadėti senovinio bitininkavimo būdo. Anot jo, klasikiniai, laiko patikrinti dadano tipo aviliai jam tiesiog mielesni širdžiai.

Žygimantas Jankevičius kol kas bitininkauja vienas, tačiau sukti medų jau kelintus metus padeda dukra. ASMENINĖ nuotr.

Pasvalio rajone daugiau nei tris dešimtmečius bitininkaujantis vyras sako: „Yra daug stambių bitininkų, sėkmingai bitininkaujančių dadano aviliais. Turėjau tris daugiaaukščius, bet, išbandęs, atidaviau draugams. Man jie nepatiko. Iš tėvuko bityną perėmiau su dadano aviliais, todėl noriu tęsti senas tradicijas – esu tiesiog taip įpratęs. Man asmeniškai su dadanais paprasčiau, nors daugiaaukščiai lengvesni.“

Dadanus Žygimantas perka Latvijoje, juos atnaujina, persitvarko pagal save, užsideda savo modelio stogą.

Kartais bitininkas į laukus, arčiau žiedų veža specialias platformas.

„Jei laukai per toli, bitėms neapsimoka skristi, – aiškina. – Atstumas iki dviejų kilometrų yra pats tas. Jeigu kelias ilgesnis, beskrisdamos bitės medų suvalgo, nors, jeigu yra iš ko nešti, bitutės skrenda iki 5 kilometrų, – joms ypač patinka rapsų laukai.“

Dirba ir žiemą

Daugiau nei dviejų šimtų bičių šeimomis besirūpinantis Ž. Jankevičius sako, kad svarbiausia ne su kokia įranga dirbi, o kiek įdedi meilės. 43 metų vyras bitininkauja vienas, tačiau jau kelintus metus iš eilės medų sukti jam padeda dukra.

„Užaugau penkių vaikų šeimoje. Viena sesuo mokytojauja, kita bijo bičių zirzimo, vienas brolis ūkininkauja – jis specialiai dėl mano bičių pasėjo 3 hektarus facelijų, o kitas dirba programuotoju“, – pasakojo bitininkas.

Ž. Jankevičius sako, jog daug kas įsivaizduoja, kad bitininkai dirba tik vasarą, tačiau tai netiesa. Pasibaigus medaus rinkimo sezonui prasideda kiti darbai: reikia maitinti bites, tvarkyti korius, lydyti vašką, dezinfekuoti rėmelius, remontuoti avilius. Taigi bitininkai ne ką mažiau dirba nei ūkininkai.

Ž. Jankevičius šių metų medaus derliumi nesiskundžia – iš vieno avilio bitininkas surinko apie 30 kilogramų rapsų medaus. Iš viso per vasarą patyręs bitininkas surenka iki 7 tonų medaus.

„Derlius neblogas, bet kas iš to – rapsų medus neturi kainos, – sako jis. – Šiemet už kilogramą prašiau pusketvirto euro, tačiau turguje mačiau ir po keturis, penkis, šešis eurus. Visada stengiuosi parduoti mažesne kaina, kad neprarasčiau klientų.“

Medus keliauja ir į užsienį

Ž. Jankevičius sako, kad bitininkai dažniausiai parduoda gerą medų, tačiau žmonės, laikydami kintančioje temperatūroje, šviesoje, didesnėje drėgmėje, jį sugadina. Medus, kaip ir bet kuris kitas produktas, turi savo laikymo sąlygas.

„Jeigu jį laikysime bet kur ir bet kaip, medus gali pradėti gesti. Žmonės medaus indelyje dažnai palieka šaukštelį – geriau to nedaryti, – moko Žygimantas. – Medus turi savybę traukti drėgmę, todėl jam reikia sausos vietos ir kad temperatūra būtų iki 10 laipsnių. Medaus skonį keičia ir šalia esantys kvapai, žmonės dažnai medų palieka prie raugintų agurkų. Bet koks medus turi savo laikymo terminus, todėl geriausia jį suvartoti per metus, paskui kokybė pradeda pamažu kisti. Išvis ilgesnį laiką medų laikyti geriausia stiklinėje taroje.“

Anot Ž. Jankevičiaus, bitučių medų mėgsta ne tik lietuviai. Pavyzdžiui, dalis rapsų medaus iškeliauja į Vokietiją.

„Manau, jog vertingiausias pavasario medus, nes bitės neša jį iš įvairių žiedų, – svarsto bitininkas, – nors kiti labiau vertina tikrąjį liepų. Daug kas perka ir rapsų, bet yra tokių žmonių, kurie visai nevertina tokio medaus, nors šį medų itin mėgsta vokiečiai. Jie pusryčiams medų tepa ant duonos ar skrebučių. Pamenu, vienais metais nebuvo labai prastas rapsų derlius, todėl bitės nemažai prinešė gintarinio pienių medaus. Jis man pats skaniausias!"

Daugiau foto rasite čia: http://www.sekunde.lt/gyvenimas/bitininkystes-virusas-tesiasi-istisus-metus/

Dovilė BARVIČIŪTĖ 

 

Spausdinti