"Raseinių bitininkų pažintinė išvyka į Latviją"

Birželio pabaiga bitėms ir bitininkams įtemptas laikas – pats darbymetis, tačiau penkiasdešimties bitininkų entuziastų grupė, uždėjusi papildomas meduves, kad bitutės turėtų vietos nektarui pilti, išvyko į mokomąją- pažintinę kelionę po Latviją. Pirmiausia pasiekėme Siguldą, kuri yra vienas iš pagrindinių Latvijos traukos centrų. Žaliomis medžių viršūnėmis, kiek tik akys užmato, banguojantis Gaujos upės slėnis vilioja ne tik gamtos grožybėmis. Šiame vaizdingame slėnyje, kuriam prigijęs Latvijos Šveicarijos vardas, įsikūrusios net trys pilys, kadaise priklausiusios priešams. Tad galima tik pabandyti įsivaizduoti, kokios aistros čia virė viduramžiais ir vėlesniais laikais, kai šioje vietoje kirtosi įvairių kraštų interesai. Vėliau aplankyti Cėsiai labiausiai garsėja masyvia viduramžiška pilimi, užimančia nemažą plotą šalia vienos seniausių gotikinių Latvijos bažnyčių, datuojamos XIII a. ir pakrikštytos šv.Jono vardu. Ši bažnyčia kadaise buvo Livonijos Ordino katedra, kurioje laidodavo ordino magistrus, dvasininkus ir riterius. Pakeliui aplankėme Valdžio Bilinskio bityną, kuriame susipažinome su bitininkystės produktų asortimentu bei naujovėmis, taikomomis bityne. Labiausiai nustebino pats bitininkas savo laikysena, apranga, kalba primenantis latvių krivį. Jis atsakinėjo į mūsų užduodamus klausimus apie bitininkystę, kartu paliesdamas žmogaus būties, išlikimo klausimus.

Važiuojant sodybose, pamiškėse į akis krito daug kam nematyti tik Latvijoje ir šiaurės Lietuvoje paplitę aviliai. Latviškuose tradiciniuose P.Rizgos konstrukcijos aviliuose yra 15 lizdinių Dadano tipo rėmelių. Jų konstrukcija nuo įprastinių avilių skiriasi, nes dugnas yra atskiriamas, o meduviniai aukštai dedami į užstatomus ant viršaus graižus, kurių būna 2–3.

Vėliau aplankyta Ryga turi įdomų ir spalvingą senamiestį, per vidurį tekančią Dauguvos upę ir jaukų žalią parką, skiriantį seną miestą nuo naujojo. Vaikštinėjant vingiuotomis gatvelėmis stebino daugybė skverų bei mažučių parkelių, skoningai įsipynusių vos ne į kiekvieną kvartalą. Vienuose įsikūrusios lauko kavinukės, kituose groja gatvės muzikantai, gali prisėsti ant suolelio po senu žaliu ąžuolu ar pasvirusia liepa. Gėrėjomės žavingomis senamiesčio gatvelėmis, aikštėmis ir nuostabiais jugendo stiliaus namais, susipažinome su senamiesčio paminklais: Domo katedra, pačia seniausia Rygoje šv.Petro bažnyčia, išgirdome pasakojimą apie tai, kaip ant jos bokšto „patupdomas“ gaidys, pagerbėme Laisvės paminklą – latvių tautos laisvės ir vienybės simbolį, apžiūrėjome pastatų kompleksą „Trys broliai“. Rotušės aikštėje grožėjomės atstatytu gražiausiu ir puošniausiu Rygos pastatu – Juodagalvių namais. Šis nepaprasto grožio statinys buvo Didžiosios gildijos nuosavybė, o vėliau priklausė Juodagalvių brolijai. Sakoma, kad Juodagalvių namuose linksmindavosi turtuoliai keliautojai ir prekybininkai. Išvykę iš Rygos pasukome Kuldygos link, dažnai pavadinamos Latvijos Venecija. Pirmiausia aplankėme didžiausius Europoje kvarcinio smėlio urvus Riežupėje. Tai tikras požeminis pasaulis: urvus kasė net trys žmonių kartos. Savininkė Inesa Štofregene, jau ketvirtos kartos paveldėtoja, šį unikalų gamtos ir žmogaus rankų kūrinį pavertė turistams patraukliu objektu. Bendras Riežupės smėlio urvų ilgis siekia apie 2 kilometrus. Pasakojama, kad buvimas juose suteikia stebuklingų galių, tad būrėme savo ateitį, ieškodami tamsoje savo laimingojo akmens.

Pats Kuldygos miestas išsiskiria savo turistiniais rekordais, tai: arkinis (akvedukinis) raudonų plytų tiltas per Ventą – ilgiausias plytinis tiltas Europoje, Kur žemės pasididžiavimas – Ventos rumba – plačiausias krioklys Europoje (249 m), apipintas legendomis ir istoriniais įvykiais. Pasakojama, kad kunigaikščiai čia lašišas gaudydavo tiesiog ore rankomis, Vandens gatvė, Rumbos kalnas ir meilės namelis, aukščiausias Latvijoje Alekšupytės krioklys (4,5 m), Šv.Katerinos bažnyčios bokštas su apžvalgine aikštele. Toks unikalus, tankus XVII–XVIII a. medinių namų užstatymas pagal Alekšupytės krantus – vienintelis Baltijos valstybėse. Akį traukė skoningai įrengtos žaliosios miesto zonos, ryškiomis spalvomis šviečiantys gėlynai. Dar ilgai būtume buvę Latvijoje, klausęsi įdomių pasakojimų, bet atėjo laikas grįžti namo. Be to, ir lauktuvėmis namiškiams reikėjo pasirūpinti – kaip galima neparvežti latviškų „Karvučių“ ar Rygos balzamo?

Paskutinė kelionės stotelė buvo Lietuvoje, Ginkūnuose. Čia svetingai sutiko Šiaulių krašto bitininkė Roma Mačienė. Vašku maloniai kvepiančiose gamybinėse patalpose gerą įspūdį paliko šiuolaikiški įrengimai, naujausios technologijos ir jauki aplinka. Bitininkė atsakinėjo į mūsų nesibaigiančius klausimus, mielai dalijosi savo pastebėjimais ir atradimais, kurie paskatina labiau domėtis bitėmis, gerbti jų triūsą. Beje, reikia prisipažinti, kad pabendravęs su savo srities profesionalais supranti, kad rimtoje bitininkystėje visiškai netinka Mikės Pūkuotuko mąstymas – „bitės neša medų“, nes tam, kad bitės tikrai neštų nektarą, reikia daug dirbti ir ieškoti naujesnių bitininkavimo metodų.

Per dvi išvykos dienas, kiek tik leido laikas, susipažinome su Latvija, jos bitininkystės ypatumais, patyrėme daug malonių akimirkų bendraudami su bičiuliais. Kelionės dalyviams kartu praleistas laikas leido geriau pažinti vienas kitą, o diskusijos apie bites ir bitininkavimo metodus netilo nuo pat ankstaus ryto iki vėlyvos nakties. Jas pavykdavo sustabdyti tik Remigijaus Pranckūno armonikai ir Onutės Kazbarienės bei kitų bičiulių dainų melodijoms. Dėkojame mūsų šauniam vairuotojui Karoliui Dubinskui už kantrybę ir paslaugumą, gidui Andriui Bajorūnui už atskleistas Latvijos paslaptis, parodytas vertybes. Po gražios kelionės ir patirtų įspūdžių keliauninkai vakare grįžo namo.

Vaidas Greičius,
Raseinių bitininkų draugijos „Bičiulis“ pirmininkas

 

Spausdinti El. paštas